*ĮSPĖJIMAS! Jeigu esate jaunas žmogus arba gaunama informacija jums daro didelę įtaką ir jums sunku nuo jos atsiriboti – išjunkite šį tekstą. Taip pat išjunkite, jeigu turite valgymo sutrikimų, nesate darnoje su savo kūnu ir maistu.
**ĮSPĖJIMAS! Prieš praktikuodami tai, ką aprašiau žemiau, pasitarkite su savo gydytoju, atsižvelkite į savo sveikatos būklę. Tai gali būti labai kenksminga ir pavojinga jūsų organizmui.
Dalinuosi savo asmenine patirtimi, nesu specialistė, o tiesiog žmogus, kuris išbando naujus dalykus, kai kurie iš jų tam tikroms žmonių grupėms gali būti žalingi. Badavimas – ypač.
Taip pat, prieš pradėdama šį tekstą, noriu atsiriboti nuo dietinio mąstymo, kai viskas, kas daroma su kūnu ar maistu, yra vardan lieknėjimo ar tobulesnio kūno vaizdo. Aš ne apie tai.
DAR DUODU GALIMYBĘ IŠJUNGTI ŠĮ TEKSTĄ
vienas
du
trys
PRADEDU
––––––
Mano santykis su maistu manęs pastaruoju metu netenkino: valgiau ne tik tam, kad pamaitinčiau kūną jam reikalingomis medžiagomis, pasotinčiau alkį, bet valgiau ir tuomet, kai man:
a) buvo nuobodu;
b) nes prieš mane ant stalo buvo maisto;
c) buvo nejauku žmonių susibūrime ir neradau bendros kalbos su niekuo, dėl to aistringai į save kimšau tai, kas buvo ant vaišių stalo;
d) nes tingėjau daryti darbus;
e) buvo liūdna.
Dažnai suvalgydavau daugiau negu reikėjo ar tilpo, tuomet kentėdavau nuo virškinimo sutrikimų (prie jų jau buvau visai pripratusi). Kadangi visada buvau liekno kūno sudėjimo, niekada man niekas dėl vartojamo maisto priekaištų nesakė, kaip tik – ragino valgyti kuo daugiau ir visada.
Kartais persivalgydavau ir dėl to. Taip pripratau girdėti iš žmonių: „O tu išvis, ar ką nors valgai?”, „Nevalgai mėsos? Tai čia dėl svorio, ane?”, „Nu tu jau visai sukūdai!” (nors niekas nepasikeitė), „Salotas valgysi? Ant dietos?”. Kažkodėl pasijusdavau atsakinga už tai, ką tie žmonės sakydavo ir sumanydavau jiems įrodyti, kad yra kitaip, negu jie galvoja… savo turiniu lėkštėje. Vietoj norimų salotų, užsisakydavau bulvinių blynų, po jų dar – desertą, nors jaučiau, kad beveik sprogstu, nebelenda. bet vis tiek valgydavau. Dėl kitų.
PROTARPINIS BADAVIMAS
Protarpinis badavimas (angl. intermittent fasting) yra mitybos būdas, kai deriname valgymo ir nevalgymo tarpus. Yra keli šio dalyko praktikavimo būdai:
• 16 val. nevalgymo tarpas ir 8 val. valgymo langas (aš praktikuoju šį)
• 24 val. nevalgymas 1 ar 2 kartus per savaitę
Yra mokslinių tyrimų, kurie teigia, kad protarpinis badavimas yra puiki prevencinė priemonė nuo diabeto, taip pat jis padeda sureguliuoti kraujospūdį, sumažina apetitą, valo toksinus ir pažeistas ląsteles, gerina smegenų funkcijas ir mažina vėžio riziką. [Šaltinis]
Taip pat, 2016 m. Nobelio premija fiziologijos arba medicinos srityje buvo paskirta japonų ląstelės biologui Yoshinori Ohsumi už atradimus, paaiškinančius autofagijos mechanizmus ląstelėje. Terminas „autofagija“, paraidžiui išvertus iš graikų kalbos, reiškia „pats save valgantis“.
Kaip rašoma lrt.lt, „Autofagija išvalo iš mūsų kenksmingus, toksiškus baltymus, nužudo bakterijas ir virusus. A. Unikausko teigimu, nereikalingi dariniai perdirbami į naujas aminorūgštis, o jos yra esminės organizmo statybinės medžiagos.”
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas teigia, kad autofagijos procesui geriau veikti padeda šie dalykai:
• sportas
• protarpinis badavimas
• ketogeninės mitybos principai
* Protarpinis badavimas nerekomenduojamas nėščioms ar maitinančioms moterims, žmonėms, kurie turi diabetą ar valgymo sutrikimų.
KAIP AŠ DARAU?
Dažniausiai, valgau nuo 10 val. ryto iki 18 val. vakaro. Jeigu užvalgau 20 val., tai kitos dienos pirmą valgį pastumiu 16 val. į priekį ir anksčiausiai valgau 12 val.
Per nevalgymo tarpus geriu vandenį, kavą be augalinio pieno ir cukraus, arbatą.
Per valgymo langus mano mityba yra vegetariška arba veganiška (toks mano pasirinkimas, kuris man puikiai pasiteisina jau 5 metus).
AR BŪNA IŠIMČIŲ?
Žinoma! Per mėnesines valgau ką tik noriu ir kada noriu – visiškai neapriboju savęs, nes tuo metu mano organizmui svarbiausia yra išgyventi tas sunkias dienas. Per PMSą taip pat, jeigu jaučiuosi prastai, pristabdau visus savo principinius nusistatymus ir grįžtu namo 21 val. vakaro su ledų kibirėliu rankose.
Su visomis savo praktikomis, nors ir stengiuosi nepasiduoti pirmiems nemalonumams užklupus, neišsigąsti ir nesupanikuoti, o išbūti su tuo, tačiau nesiekiu ir būti visiškai tobula ir pareiginga. Primenu, kad tai darau dėl savęs ir dėl to, kad tuo gyvenimo etapu man tai aktualu/įdomu/naudinga, tačiau palieku sau laisvę atsisakyti to, kai pajusiu, jog man šis dalykas nebetinka.
KĄ MAN DUODA PROTARPINIS BADAVIMAS?
Iš naujo atrandu maistą. Anksčiau negalėjau pakęsti alkio: kai jį pajusdavau, tapdavau labai dirgli, netgi pikta, išsigandusi, – dėl to stengiausi valgyti nuolatos tam, kad to jausmo nepatirčiau. Dažnai persivalgydavau.
Dabar jaučiuosi pralanksčiusi savo ribas ir alkio jausmas taip stipriai nebegąsdina, vis dažniau su juo jaučiuosi komfortiškai.
APIE ILGESNĮ BADAVIMĄ
Ilgesnis badavimas vertinamas labai kontraversiškai: vieni teigia, kad tai – didelė dovana mūsų kūnui ir protui, o kiti teigia, kad tai – kenksmingas ir kvailas elgesys. Žinodama visa tai, nesikonsultavusi su specialistais, aš tai išbandžiau. Badavau 36 valandas.
Prieš keletą dienų turėjau pirmąjį 36 val. badavimą. Mano sekėjai su manimi dalinosi savo patirtimi, taip pat pamačiau šį youtuberės Sorelle Amore video, kur ji pasakojo apie tai, kaip jai sekėsi badauti 3 dienas. Nutariau pabandyti ir aš. Pradžiai, 36 val.
Jau dalinausi savo instagrame su sekėjais savo patirtimi, bet, iš esmės, pirmos 24 valandos man buvo lengvos (ten ir reikėjo sustoti naujokei), bet aš nutariau pridėti dar 12: jaučiau nuovargį, silpnumą, ilgai miegojau, maudė galvą, kai pirmą kartą pavalgiau po 36 val., negalėjau suvalgyti daug. Savijauta pagerėjo praėjus 8 valandoms – atsigavau, jaučiausi atsinaujinusi, ramesnė, labiau „įsižeminusi”.
36 valandų badavimas dar stipriau išryškino man, kiek aš daug turiu. Pajutau visą kūną aprėpiantį dėkingumą, pilnatvę. Kai kavinėje užsisakiau sau įprastą patiekalą, vos neapsiverkiau iš palaimos vien į jį žiūrėdama: mačiau jame meilę.
Kavinių maistas, kadaise man buvęs didele prabanga: būdama studentė kavinėje pavalgyti galėjau tikrai ne kasdien ir ne kas savaitę, dabar man tai yra kasdienybė, kurią kemšu dideliais kąsniais nė nekreipdama dėmesio į gardų maisto kvapą ar skonį, spoksodama į pašnekovą užsimiršusi grūdu į burną kasdienę pietų dozę, skubiai atsiskaitau ir lekiu gyventi toliau.
Bet po badavimo, aš nenorėjau nei skrolinti, nei klausytis podcasto valgydama, nei juo labiau su kažkuo dalintis šia akimirka. Kabinau lėtai šakute ryžius ir jaučiau dėkingumą už tą lėkštę, už tas rankas, kurios man ją atnešė, už tas rankas, kurios virė ryžius, ruošė padažą, rinko špinatus, tuomet, pasisotinusi, dėkingumo kupinu žvilgsniu nužiūrėjau ir kitus dalykus, kuriuos lygiai taip pat buvau nubloškusi į „savaime suprantamų” lentynėlę: saulę, vėją, nuostabų miestą, kuriame gyvenu, savo gyvenimą, žmones, kuriuos sutinku.
ATSISAKYMO PRAKTIKA
Senovės stoikai (žymiausieji buvo Seneka ir Markas Aurelijus) turėjo atsisakymo praktiką (angliškai self-denial). Ji pasižymėjo tuo, kad stoikas, net ir turėdamas galimybę persisotinti gardžiausiomis vaišėmis ar vynu, turėtų bent kartkartėmis to atsisakyti, tokiu būdu lavindamas savikontrolę ir valią.
Stoikai atrado, kad valia veikia taip pat, kaip raumenys: kuo daugiau jie treniruoja savo raumenis, tuo stipresni jie tampa, ir kuo daugiau jie treniruoja savo valią, tuo galingesnė ji tampa. – William B. Irvine ‘A guide to the good life’
Filosofai teigė, kad tokiu būdu lavindami savo valią, žmonės turės galimybę šiuos naujus įgūdžius perkelti ir į kitas gyvenimo sritis: gebės daryti tai, ko kiti nesiryžta imtis, tačiau taip pat jiems pavyks susiturėti nuo tų dalykų, kuriems kiti negali atsispirti. (Remiuosi William B. Irvine knyga ‘A guide to the good life’, kuri paaiškina stoicizmą per šiuolaikinio gyvenimo pavyzdžius).
Pasidalinkite savo badavimo patirtimis, ar esate tai išbandę? O galbūt kažką artimo, įdomaus perskaitėte mano šiame tekste? Papasakokite!
Ugnės Vasyliūtės nuotr.
13 Comments