Atvirai, Tekstai

Draugauti su feministe arba lygiavertiškų santykių principai

* feministės, nors jas vienija tikėjimas abiejų lyčių politine, ekonomine, socialine lygybe ir lygiom teisėm bei galimybėm, yra labai skirtingos ir skirtingai kuria savo gyvenimus. Jos skirtingai galvoja apie tuos pačius klausimus, dėl to šiame tekste pateiksiu tik savo pačios gyvenimo prizmę, ji gali nesutapti su visų kitų feminisčių.

Žmonių yra labai keistų, o dar keistesni būna jų įsitikinimai. Su tuo man labiausiai teko susidurti, kai pradėjau garsiai ir viešai pasisakyti už feminizmą.

Visų pirma, žmonės iškart pagalvodavo, kad tai, jog esu feministė, reiškia, kad nekenčiu vyrų. Visų antra, kad aš būtinai esu lesbietė. Visų trečia, pikta ir nelaiminga. (Nors, pagal pagal International Academy of Sex Research tyrimus, lesbietės patiria orgazmą 86% kartų, o heteroseksualios moterys – 65%, tad, įsitikinimas kad lesbietė = nelaiminga yra faktiškai neteisingas, kaip ir visi kiti, prieš tai paminėti.)

Kai pasakydavau, kad esu heteroseksualiuose santykiuose, žmonės pagalvodavo, kad būti vyrui santykiuose su feministe tai būtinai reiškia būti po padu, kur ji yra uzurpavusi visas jo laisves ir teises. Tačiau, deja, taip nėra. Nes feminizmas yra visų pirma už lygiavertiškumą.

Šiandien jums papasakosiu apie tai, kaip man su partneriu sekasi kurti lygiavertiškus santykius.

KURTI LYGIAVERTIŠKUS SANTYKIUS SUNKU

Ypač pradžioje man tai buvo labai sunku. Aš žinau labai daug feministinės teorijos, žinau apie moterų antrą darbo dieną namuose (pasak tyrimo, atlikto D.Britanijoje, porose, kur abu asmenys dirba pilnu etatu, vyrai namų ruošos darbams skirdavo 4 kartus mažiau valandų už moteris), žinau apie viską, ko iš mūsų tikimasi, tačiau kartais tai visiškai nepadeda pačios gyvenime.

Būdama jau save gerbiančia feministe, aš vis dar sutvarkydavau namus, nes tingėjau eilinį sykį partneriui apie tai priminti, gaminau valgyti, nes labai norėjau būti gera žmona ir t.t.

Sunkiausia man buvo feministinę teoriją paversti praktika. Nes taip lengviau: daryti taip, kaip daro moterys, apdainuojamos žurnaluose, kaip darė moterys, kurias mačiau augdama, kaip daro draugės feministės, besidalinančios aršiais feministiniais straipsniais feisbuke, o tuomet neperkančios vibratoriaus, nes vyras neleidžia.

LYGIAVERTIŠKŲ SANTYKIŲ PRINCIPAI

Kuriant lygiavertiškus santykius yra ne tik pavojus viską pačiai padaryti, nes tingisi prašyti ar reikalauti, bet yra ir kitas pavojus – puikiausiai pasidalinus pareigomis namų ruošoje, nepasidalinti finansine atsakomybe ar kita.

Labai lengva nuo to išsisukti ir nė nepastebėti, kaip imi ir naudojiesi „silpnosios“ lyties vaidmeniu. Kur reikia, išmeti feministės kortą, o kur patogiau – imi ir pasislepi po lapais. Aš nekalbu apie spintų nešimą – ne tik moterims, bet ir vyrams, kartais reikia kritiškai įvertinti savo fizines galimybes ir paprašyti pagalbos fiziškai stipresnių ir tai yra ok, tai nesumažina mūsų ir nepadaro silpnesniais.

Tačiau tose srityse, kur nedalyvauja fizinė jėga: kas paskambins meistrui dėl skalbimo mašinos, kas vairuos automobilį, apmokės sąskaitą restorane, – lygiavertiškumas man – siekiamybė.

Dar tenka man save pričiupti už uodegos, kai permetu Sauliui „savaime suprantamą“ dalyką – pavyzdžiui, taip ilgą laiką buvo su vairavimu. Bet paklausiau savęs: „O kodėl tu nevairuoji? Kodėl negali išmokti?“ Ir išmokau! Ir kaip gera dalintis šiomis pareigomis per pusę.

Anksčiau buvau linkusi savo partneriui permesti darbus, kuriuose mūsų abiejų kompetencija lygiavertiška, abudu to neišmanome, tačiau vien dėl to, kad pati tingėjau gilintis, perkeldavau tai partneriui.

Lygiavertiški santykiai man yra tie santykiai, kur dalinamės atsakomybėmis po lygiai. Nedarome dalykų vien dėl to, kad jie yra tradiciškai skirti mūsų lyčiai (moterims – maisto gaminimas, namų ruoša ir pan.; vyrams – automobiliai, santechnika ir kt.), o kartu bendraudami ieškome situacijos sprendimo ir pasiskirstome pareigas po lygiai. Pavyzdžiui: tu gamini, aš išplaunu indus. Tu vakar mokėjai – šiandien sumokėsiu už vakarienę aš. (Beje, puiki yra programėlė „Splitwise“ finansiniams dalykams)

KĄ MAN REIŠKIA BŪTI FEMINISTE SANTYKIUOSE?

Būti feministe santykiuose man reiškia ne tik tai, kad aš atsisakau antros darbo dienos namų ruošoje ar, kad aš jaučiuosi verta lygiai taip pat savo svajonių siekimo, kaip ir bet kuris vyras, ar, kad aš niekam neskolinga esu nei vaikų, nei jų emocijų patenkinimo, nei sekso, nei grožio.

Bet būti feministe santykiuose man reiškia ir tai, kad aš suprantu, jog mano partneris gali nesuprasti, kaip sutaisyti čiaupą ar skalbimo mašiną, priparkuoti automobilį, gali nepakelti sofos, gali bijoti eiti patikrinti, kas šnara miške, kai kartu miegame palapinėje, gali susidurti su emociniais sunkumais kaip ir aš, gali netekti pajamų, – vien dėl to, kad jis yra vyras, jis neprivalo daryti tradiciškai vyrui priskirtų „pareigų“.

Būti feministe man reiškia nuolat mokytis – visko, ko neišmokau augdama, nes man sakė, kad čia ne „mergaičių dalykai“. Išmokau vairuoti, išmokau kurti laužą, parnešti malkų, pastatyti palapinę, bendrauti su piktu kaimynu, pasiimti paskolą už būstą, auginti savo fizinę ištvermę ir stiprybę, kad nezyzčiau žygiuose ir pan. Man sakė, kad šie dalykai – ne mano reikalas. Kaip tai? O jeigu norėsiu kada stovyklauti viena?

Man atrodo, kad kiekvienam žmogui svarbu investuoti į savo visokeriopą priklausomybę ir laisvę nuo kitų žmonių. Būti su kitais žmonėmis, gyventi, draugauti, yra nuostabu ir tai neprieštarauja mūsų asmeninei laisvei. Kuo daugiau mokame patys, tuo mažiau prašome iš kitų. Mūsų pačių reikalas yra savimi pasirūpinti – uždegti sau laužą, kad sušiltume, nuvežti save ten, kur norime būti, pasistatyti palapinę tuomet, kai mums to norisi.

„Tai kam tau tada vyras?“ – išgirstu mintyse klausimą, kurį man vis kas nors užduoda. Ne vyro man reikia, o žmogaus. Žmogaus, su kuriuo smagu kartu eiti per gyvenimą ir lygiavertiškai dalintis to gyvenimo pareigomis ir džiaugsmais.

Būti feministe man reiškia būti laisva moterimi. Man niekas nieko neskolingas ir aš niekam nieko neskolinga. Būti feministe man reiškia sėdėti prie savo gyvenimo vairo, o ne ant užpakalinės sėdynės, spoksant pro langą ir stebintis, kur čia dabar mane atvežė.

12 Comments

    Lina

    24 rugpjūčio, 2020

    Ačiū Beata už pasidalinimą!

    Jurga

    24 rugpjūčio, 2020

    Pritariu visiems punktams. Ypatingai tam, kad reikia žmogaus, o ne vyro 🙂

    Tik visad kyla klausimas: dėl ko tada feminizmas turi būtent tokį pavadinimą, nors stovi už lygybę?

    Živilė

    24 rugpjūčio, 2020

    Ką turėjot minty – nesu skolinga nei vaikų nri ju emocijų patenkinimo ? 🙂

    Gerda

    24 rugpjūčio, 2020

    „Tai, kam tau tau tada vyras, jeigu gali viską pati pasidaryti?“ Išgirstu ir aš šį klausimą. Ir užknisa. Užknisa „atsiskaityti“ prieš moteris ir joms aiškinti, kad pala pala, partneris man ne tam reikalingas. Kad man patogu būtų ar, kad turėčiau kam išvirti valgyti, ar atrodyti „geriau“, negu sau. Todėl dažnai vengiu iš viso kalbėti apie tai, kuo aš ir mano patneris dalinamės ir kaip aš įpyliau kuro į mašiną, nes bakas buvo tuščias. Mašina mūsų, tai aš už ją esu atsakinga, lygiai tiek pat kiek ir jis.

    Man gera turėti lygiaverčius santykius, nors matau, kaip mano partneriui kartais būna nelengva. Ypač kavinėse ar mokant parduotuvėje už maisto produktus. Dažnai susigėsta, kai padarau staigmeną ir sumoku už sporto klubo narystę. Nes man faina, aš pati kaifuoju, nuo to, kai matau, kaip mums patinka sportuoti ir kaip smagiai laiką praleidžiame sporto salėje. Bet viskas su laiku ir po truputį.

    Ačiū, Beata, kad dalinatės. Tai labai svarbu. Būtų įdomu išgirsti kaip vyrai jaučiasi ir kodėl jie kartais tokie užsispyrę, kai moteris pasako „Aš galiu tai padaryti ir viena.“ Nors suprantu visus ego dalykus, visuomenės primestas normas ir iš šeimų atsineštas patirtis. Kai mamos aplink savo vyrus ir sūnus tūpinėja. Tikėdamosios lygiai to paties iš savo anytų.

    „Kokia tavo maikė suglamžyta. Varšgas vaikas, duok mama tau išlygins.“ Ir tu stovi ir galvoji „For fuck’s, sake.. ir vėl.“

      Monika

      24 rugpjūčio, 2020

      10 out of ten. For fucks sake 😀

    Fona

    24 rugpjūčio, 2020

    Na, man jūsų požiūris šiek tiek pasirodė juoda/balta ir jokių niuansų. Man partnerystė yra šiek tiek kompleksiškesnis dalykas negu viską per vidurį, viską lygiai.
    Pavyzdžiui jeigu vienas iš jūsų uždirba 700 eurų per mėnesį, o kitas 10 000. Ar tikrai logiška dalintis viską per pusę? Ar geriau proporcingai?

    Mano nuomone yra feministiški dalykai, bet yra ir tokie dalykai kurie yra tiesiog patrauklūs ir seksi. Kaip pavyzdžiui moterys (ir vyrai, bet daugiausia moterys) žaidžia su savo išvaizda ir kai nori, makiažo ir rūbų pagalba, gali atrodyt gražesnės ir seksualesnės, taip ir vyrai jeigu nori savo alfa pademonstruoti gali sumokėt už vakarienę ar nupirkti jums kąnors gražaus. Aš nepropaguoju to kaip gyvenmo būdo, bet kartais tokie dalykai yra labai hot, todėl smagu yra jiems rasti vietos lygiaverčiuose santykiuose, tai priduoda dinamikos.
    Visgi kuri santykį su konkrečiu žmogum, o ne su doktrina.

      Monika

      25 rugpjūčio, 2020

      Na va man buvo kilęs toks klausimas irgi dėl pinigų, be tuo pačiu ir pasimečiau kaip čia teisingiau… Jei moteris uždirba tarkim 700 o vyras 10 000, ar tai teisinga, kad ji turi grįžus iš darbo dirbti viena ruošdama maistą, namų tvarką, vaikų pamokas, ir kita buitimi rūpintis, o tuo tarpu vyras gali sau leisti ilsėtis ant sofkės ir nepasidalinti taip pavardintais darbais?

    Asta

    25 rugpjūčio, 2020

    Su daug kuo sutinku. Toks santykiu modelis gerai, kai nera vaiku. Sukurus seima, is tu ir as tampame mes, kas man nebuvo lengva, nes seima sukuriau 30ies, jau buvau ipratus buti savarankiska. Savo asmeninius tikslus turiu derinti prie bendru seimos tikslu.

    Gabrielė

    25 rugpjūčio, 2020

    Labai puikus ir įkvepiantis įrašas!

    Ypač surezonavo -> „Bet būti feministe santykiuose man reiškia ir tai, kad aš suprantu, jog mano partneris gali nesuprasti, kaip sutaisyti čiaupą ar skalbimo mašiną, priparkuoti automobilį, gali nepakelti sofos, gali bijoti eiti patikrinti, kas šnara miške, kai kartu miegame palapinėje, gali susidurti su emociniais sunkumais kaip ir aš, gali netekti pajamų, – vien dėl to, kad jis yra vyras, jis neprivalo daryti tradiciškai vyrui priskirtų „pareigų”.“

    Adelė S.

    25 rugpjūčio, 2020

    Aš su draugu nuo pat pradžių, beveik penkerius metus, taip jau gyvenu… tiesiog partneriškai. Abu, kai galim, tvarkom namus, abu į parduotuvę, kas turi laiko, tas ruošia maistą arba užsako, taip, aš rūpinuos skalbiniais, bet todėl, kad man patinka, pati tvarkausi mašiną, nes na žinau, ko man reik, kokie yra mano patikrinti meistrai, šiaip pasidarau, ką reik, ko nežinau, paprašau pagalbos, lygiai taip pat padedu ir aš. Lygiai vienodai keliam dramas ir lygiai vienodai ruošiam staigmenas vienas kitam. Lygiai taip pat nepavyduliaujam vienas kito, galime eiti kur norim be vienas kito, bet kartu šiaip daug smagiau. Nė karto negirdėjau, kad „Tu moteris, geriau žinai kaip tą ir aną padaryti“. Ir nesam kažkokie ypatingi, tobuli žmonės iš kokių ypatingų pažiūrų šeimų. Aš neįsivaizduoju kitokių santykių. Pabandytų man kas aiškint, kad nenorėti vaikų yra nesąmonė arba mane kažkaip riboti.
    Ir valgyt niekada nemėgau gaminti, blemba, kokia nesąmonė būdavo, o va dabar eisiu kepti vištieną, nes man atostogos, o jis tuoj grįš iš darbo. Ir galėčiau nieko nedaryt, nebūtų jokių priekaištų, bet žinau, kaip džiaugsis jis šiltu maistu ir kaip tai padės bent kiek ataipalaiduoti po darbo. Lygiai taip pat, kaip aš džiaugiuos, kai jis pasitinka su savo šedevrais po darbų. Aš čia nesigiriu ar ką. Tiesiog taip yra.
    „Tobula moteris“ niekad nesugebėčiau būti, nes nuolat bijočiau kažko nepadaryti iki galo, kažkaip tobulai neatrodyti, nemokėti, nebūti rūpestinga ir vilioke. Nesakau, kad neišsičiustiju, bet mes abu tą darom, kai kur einam, ir vienas kitam „high five“ duodam, nes biškį visai power couple kartais būnam, biškį ir keisti, nedaug porų draugų turim, bet vienas kitam esam geriausi draugai. Galim iš šūdų juoktis arba žiūrėti kokį rimtą spektaklį ir paskui susiginčyti iki negalėjimo dėl to, apie ką jis, kas gerai vaidino, ar dar ką, arba abu fangirlinti kokį aktorių.
    Nežinau, gal reikėjo išrašyti, kaip mes sulipom, gal labiau, kaip tai atėjo po visų įmanomų vargų kartu, po laaaabai vargingų metų, po geresnių, po visko, ką KARTU ant savo pečių nešėm vienodai. Nes kartais būna tikrai labai labai sunku ir netikra, rodos. Ir jei kas nors nenori dalintis vargais, o dieve kaip banalu, bet, žinokit, nenorės ir laimės atiduoti. Ir čia feminizmas ar ne – draugystė, va kas.

    Karolina

    26 rugpjūčio, 2020

    Visu 💯 % pritariu ir pasirašau po kiekvienu, jūsų Beata, žodžiu šiame tekste! Man feminizmas reiškia lygiai tą patį 👏

    Vaida

    14 rugsėjo, 2020

    Man ir atrodo, kad tai ne feminizmas, o partnerystė, draugystė, gyvenimas drauge…Kitokių santykių negaliu įsivaizduoti, net nežinočiau, kaip tai daryti. Ir 100 % sutinku, kad tai ir yra laisvė, nuo nieko nepriklausyti ir viską mokėti pačiai.