* feministės, nors jas vienija tikėjimas abiejų lyčių politine, ekonomine, socialine lygybe ir lygiom teisėm bei galimybėm, yra labai skirtingos ir skirtingai kuria savo gyvenimus. Jos skirtingai galvoja apie tuos pačius klausimus, dėl to šiame tekste pateiksiu tik savo pačios gyvenimo prizmę, ji gali nesutapti su visų kitų feminisčių.
Žmonių yra labai keistų, o dar keistesni būna jų įsitikinimai. Su tuo man labiausiai teko susidurti, kai pradėjau garsiai ir viešai pasisakyti už feminizmą.
Visų pirma, žmonės iškart pagalvodavo, kad tai, jog esu feministė, reiškia, kad nekenčiu vyrų. Visų antra, kad aš būtinai esu lesbietė. Visų trečia, pikta ir nelaiminga. (Nors, pagal pagal International Academy of Sex Research tyrimus, lesbietės patiria orgazmą 86% kartų, o heteroseksualios moterys – 65%, tad, įsitikinimas kad lesbietė = nelaiminga yra faktiškai neteisingas, kaip ir visi kiti, prieš tai paminėti.)
Kai pasakydavau, kad esu heteroseksualiuose santykiuose, žmonės pagalvodavo, kad būti vyrui santykiuose su feministe tai būtinai reiškia būti po padu, kur ji yra uzurpavusi visas jo laisves ir teises. Tačiau, deja, taip nėra. Nes feminizmas yra visų pirma už lygiavertiškumą.
Šiandien jums papasakosiu apie tai, kaip man su partneriu sekasi kurti lygiavertiškus santykius.
KURTI LYGIAVERTIŠKUS SANTYKIUS SUNKU
Ypač pradžioje man tai buvo labai sunku. Aš žinau labai daug feministinės teorijos, žinau apie moterų antrą darbo dieną namuose (pasak tyrimo, atlikto D.Britanijoje, porose, kur abu asmenys dirba pilnu etatu, vyrai namų ruošos darbams skirdavo 4 kartus mažiau valandų už moteris), žinau apie viską, ko iš mūsų tikimasi, tačiau kartais tai visiškai nepadeda pačios gyvenime.
Būdama jau save gerbiančia feministe, aš vis dar sutvarkydavau namus, nes tingėjau eilinį sykį partneriui apie tai priminti, gaminau valgyti, nes labai norėjau būti gera žmona ir t.t.
Sunkiausia man buvo feministinę teoriją paversti praktika. Nes taip lengviau: daryti taip, kaip daro moterys, apdainuojamos žurnaluose, kaip darė moterys, kurias mačiau augdama, kaip daro draugės feministės, besidalinančios aršiais feministiniais straipsniais feisbuke, o tuomet neperkančios vibratoriaus, nes vyras neleidžia.
LYGIAVERTIŠKŲ SANTYKIŲ PRINCIPAI
Kuriant lygiavertiškus santykius yra ne tik pavojus viską pačiai padaryti, nes tingisi prašyti ar reikalauti, bet yra ir kitas pavojus – puikiausiai pasidalinus pareigomis namų ruošoje, nepasidalinti finansine atsakomybe ar kita.
Labai lengva nuo to išsisukti ir nė nepastebėti, kaip imi ir naudojiesi „silpnosios” lyties vaidmeniu. Kur reikia, išmeti feministės kortą, o kur patogiau – imi ir pasislepi po lapais. Aš nekalbu apie spintų nešimą – ne tik moterims, bet ir vyrams, kartais reikia kritiškai įvertinti savo fizines galimybes ir paprašyti pagalbos fiziškai stipresnių ir tai yra ok, tai nesumažina mūsų ir nepadaro silpnesniais.
Tačiau tose srityse, kur nedalyvauja fizinė jėga: kas paskambins meistrui dėl skalbimo mašinos, kas vairuos automobilį, apmokės sąskaitą restorane, – lygiavertiškumas man – siekiamybė.
Dar tenka man save pričiupti už uodegos, kai permetu Sauliui „savaime suprantamą” dalyką – pavyzdžiui, taip ilgą laiką buvo su vairavimu. Bet paklausiau savęs: „O kodėl tu nevairuoji? Kodėl negali išmokti?” Ir išmokau! Ir kaip gera dalintis šiomis pareigomis per pusę.
Anksčiau buvau linkusi savo partneriui permesti darbus, kuriuose mūsų abiejų kompetencija lygiavertiška, abudu to neišmanome, tačiau vien dėl to, kad pati tingėjau gilintis, perkeldavau tai partneriui.
Lygiavertiški santykiai man yra tie santykiai, kur dalinamės atsakomybėmis po lygiai. Nedarome dalykų vien dėl to, kad jie yra tradiciškai skirti mūsų lyčiai (moterims – maisto gaminimas, namų ruoša ir pan.; vyrams – automobiliai, santechnika ir kt.), o kartu bendraudami ieškome situacijos sprendimo ir pasiskirstome pareigas po lygiai. Pavyzdžiui: tu gamini, aš išplaunu indus. Tu vakar mokėjai – šiandien sumokėsiu už vakarienę aš. (Beje, puiki yra programėlė „Splitwise” finansiniams dalykams)
KĄ MAN REIŠKIA BŪTI FEMINISTE SANTYKIUOSE?
Būti feministe santykiuose man reiškia ne tik tai, kad aš atsisakau antros darbo dienos namų ruošoje ar, kad aš jaučiuosi verta lygiai taip pat savo svajonių siekimo, kaip ir bet kuris vyras, ar, kad aš niekam neskolinga esu nei vaikų, nei jų emocijų patenkinimo, nei sekso, nei grožio.
Bet būti feministe santykiuose man reiškia ir tai, kad aš suprantu, jog mano partneris gali nesuprasti, kaip sutaisyti čiaupą ar skalbimo mašiną, priparkuoti automobilį, gali nepakelti sofos, gali bijoti eiti patikrinti, kas šnara miške, kai kartu miegame palapinėje, gali susidurti su emociniais sunkumais kaip ir aš, gali netekti pajamų, – vien dėl to, kad jis yra vyras, jis neprivalo daryti tradiciškai vyrui priskirtų „pareigų”.
Būti feministe man reiškia nuolat mokytis – visko, ko neišmokau augdama, nes man sakė, kad čia ne „mergaičių dalykai”. Išmokau vairuoti, išmokau kurti laužą, parnešti malkų, pastatyti palapinę, bendrauti su piktu kaimynu, pasiimti paskolą už būstą, auginti savo fizinę ištvermę ir stiprybę, kad nezyzčiau žygiuose ir pan. Man sakė, kad šie dalykai – ne mano reikalas. Kaip tai? O jeigu norėsiu kada stovyklauti viena?
Man atrodo, kad kiekvienam žmogui svarbu investuoti į savo visokeriopą priklausomybę ir laisvę nuo kitų žmonių. Būti su kitais žmonėmis, gyventi, draugauti, yra nuostabu ir tai neprieštarauja mūsų asmeninei laisvei. Kuo daugiau mokame patys, tuo mažiau prašome iš kitų. Mūsų pačių reikalas yra savimi pasirūpinti – uždegti sau laužą, kad sušiltume, nuvežti save ten, kur norime būti, pasistatyti palapinę tuomet, kai mums to norisi.
„Tai kam tau tada vyras?” – išgirstu mintyse klausimą, kurį man vis kas nors užduoda. Ne vyro man reikia, o žmogaus. Žmogaus, su kuriuo smagu kartu eiti per gyvenimą ir lygiavertiškai dalintis to gyvenimo pareigomis ir džiaugsmais.
Būti feministe man reiškia būti laisva moterimi. Man niekas nieko neskolingas ir aš niekam nieko neskolinga. Būti feministe man reiškia sėdėti prie savo gyvenimo vairo, o ne ant užpakalinės sėdynės, spoksant pro langą ir stebintis, kur čia dabar mane atvežė.
12 Comments