Įkvėpk

Esi netobulas? Puiku!

Žinot, būna žmonių, kurie atrodo beveik tobuli. Tikrai! Esu jų mačiusi ne tik instagrame, bet ir realybėje, gyvai! Jiems nedrėksta delnai, kai jie jaudinasi, jie niekada nėra netyčia nederamoj situacijoj atsiriaugėję, jiems vasarą nešlampa pažastys ir net nubėgus 10 km jų veidas nebūna raudonas. Jei tai moterys, tai jų pažastys ir kojos atrodo taip, lyg ant jų niekada neaugo jokie plaukai, o oda tokia, kad iškart imu galvoti: ar jau yra išrastas fotošopas realybėje? Tai žodžiu, tokių žmonių yra ir aš tikrai tikrai nesu tokia.

Aš esu klaikiai žavingai nuostabiai netobula. Susimaunu ten, kur reikia būti rimčiausiai. Per laidotuves mane ištinka juoko priepuoliai, o kai jaudinuosi, mano veidas ir kaklas išrausta taip, jog žmonės puola klausti: ar viskas gerai?, kai negalima vėluoti, aš netyčia vis tiek pavėluoju. Žodžiu, man retai kada pavyksta sutilpti į rėmą, gražų kostiumą ar į planą. Anksčiau labai norėdavau sutilpti, bet tapau laimingesnė, kai priėmiau savo netobulumą.

Man į instagramą jūs dažnai parašote: kaip kovoti su savo jautrumu? kaip įveikti nerimo priepuolius? kaip nustoti būti minkšta? Tai šį įrašą skiriu jums. Ne kovokite, o priimkite. Papasakosiu, ką savyje priėmiau ir ką išpešiau iš to.

1. KAI KALBĖDAMA VIEŠAI JAUDINUOSI

Aš skeptiškai žiūriu į viešojo kalbėjimo coucherius, kurie išmoko visus kalbėti vienodai. Tuomet ir pamatau tuos sėkmingus žmones šaltais veidais ir popieriniais kostiumais scenoje, į kuriuos žiūrėdama, mano širdis žiovauja. Aš manau, kad esame visi skirtingi ir autentiški, dėl to nereikia savęs paversti tobula iškarpa.

Jaudinatės? Puiku. Normalu jaudintis, kai esi scenoje ir į tave spokso labai daug žmonių. Abejoji, nepasitiki savimi? Žinoma! Aš irgi taip jaučiuosi, skaičiuodama buvimo scenoje daugiau nei 10 metų. Visi šie jausmai turi teisę būti.

Kai žvelgiu į žmogų scenoje, kuris jaudinasi, man atrodo, kad jam:
a) nuoširdžiai rūpi šis pasirodymas;
b) rūpi mano, kaip žiūrovės, laikas ir jis nerimauja dėl to, kad rezultatas mane tenkintų;
c) jis yra empatiškas ir jautrus;
d) kelia sau aukštus reikalavimus, dėl to, greičiausiai, jo kalba bus įdomesnė nei super savim pasitikinčio čiuvelio, kuris savo tarimui skyrė daugiau laiko, negu pačios kalbos turiniui.

Visada galima pasakyti žmonėms: „Žinot, aš jaudinuosi labai. Dėl to dabar šiek tiek pašokinėsiu. Jeigu norite, pašokinėkime kartu.“ Tai sukurs ryšį tarp jūsų ir žiūrovų, jie įdėmiau jūsų klausysis. Arba galite pasakyti: „Labai jaudinuosi, kad jums patiktų mano kalba. Tai jeigu ji jums nepatiks, aš pažadu nekalbėti savaitę.“ Prisiminkite, kad jūs kalbate žmonėms, kurie šiandien galbūt išsitepė savo kelnes pasta ir dabar dengia dėmę krepšiu, kuriems nuolat skambinėja jų pikta mama, kurie svarsto, iš kur gauti pinigų remontui, kuriems šiek tiek skauda galvą, kuriems vakar nepavyko sklandžiai pasimylėti, kurie įtaria, kad jų pažastys smirdi prakaitu, – tokiems pat netobuliems, kaip ir tu pats (-i).

2. KAD MANO ODA NĖRA TOKIA, KAIP ŽURNALUOSE

Kiek valandų ir dienų praleidau prie veidrodžio, desperatiškai pešiodama savo vargšę, jautrią odą! Kaip norėjau sumažinti poras, raudonį, bėrimus ir, kuo labiau purškiau ją visokiomis priemonėmis, paskubomis pastvertomis parduotuvėje, tuo stipriau ji prieš mane maištavo.

Laikui bėgant išmokau gražiai ja rūpintis ir lankytis pas specialistus, kurie ja pasirūpina dar geriau, bet… ji vis tiek netapo tobula! Neseniai vizito pas kosmetologę metu su ja turėjau tokį pokalbį. Ji man sako:

– Na, jūsų odai… Gal šiek tiek trūksta drėgmės, reikėtų ją pamaitinti, bet šiaip ji…
Ir, neleidusi jai tęsti, pasakiau:
– Šiaip ji oda kaip oda. Ji yra tiesiog oda. Ir mano veidas kaip veidas. Tai tiesiog veidas. Nei labai geras, nei labai blogas. Paprastas veidas.

Po to su ja pradėjome juoktis, ji man pritarė:

– Jūs teisi! Tikrai, oda kaip oda. Ko daugiau iš jos norėt.

Aš žinau, kad ji gali būti labiau pamaitinta, švaresnė, sudrėkinta – ir mielai tai darau bei tuo pasirūpinu, kai turiu laiko, bet iš esmės, man labai padėjo suvokimas, kad ji niekada nebus tobula. Ji bus oda kaip oda ir tai yra puiku.

Manau, kad su didele aistra ir pasimėgavimu galima keisti tai, ką gali pakeisti ir priimti tai, ko negali pakeisti. Tai išlaisvina.

3. KAI OVERTHINKINU (PER DAUG GALVOJU)

„Tu atsipalaiduok.“ „Tu per daug galvoji.“ „Oi, nu, čia jau giliai kapstai.“ Ir daug kitų pastebėjimų esu sulaukusi apie savo mąstymo procesus. Taip, labai mažai dalykų prasprūsta pro mano akis nepastebėti ir kartais norėčiau nusispjauti bei negalvoti apie keistą komentarą instagrame savaitę, bet… tai yra mano kūrybiškų smegenų dalis. Overthinkinimas man ne tik pakenkė, bet ir daug davė: jo dėka aš pastebėjau galybę dalykų mūsų visuomenėje ir savyje, kurie tapo įkvėpimu mano kuriamiems projektams. Overthinkinimas mane iki šiol veda prie knygų lentynų ir verčia ieškoti atsakymų ten. Overthinkinimas mane skatina rašyti, kalbėti, kurti.

Nors ši savybė kartais ir mane pačią klaikiai užknisa, bet nenoriu nubraukti ir jos atnešamų dovanų man. Pastebėjau, kad taip yra su daugybe mums nepatinkančių savo savybių – iš daugumos jų galima išpešti naudos. Mūsų reikalas – ne smerkti ar teisti save už tai, o gebėti pamatyti tai per pozityvią prizmę ir nukreipti į naudingus darbus.

KOKĮ DALYKĄ SAVYJE JŪS PAGALIAU PRADĖJOTE PRIIMTI KAIP POZITYVŲ? KAS PADĖJO PADARYTI ŠĮ POKYTĮ?

Nuotrauka Ugnė Henriko

8 Comments

    Evelina

    29 birželio, 2020

    Priėmiau tai, kad galiu būti drovi ir kartais išrausti, intensyviai bėgau nuo to kurį laiką, nes man tai siejosi su nepasitikėjimu savimi, bet suvokiau, kad manyje tai neturi nieko bendro, aš juk pasitikiu savimi ir kartu kartais būnu drovi ir viskas su tuo yra labai gerai, nes drovumas manes nestabdo

    Neringa

    29 birželio, 2020

    Ačiū, Beata, puikios ir labai reikalingos mintys! Manau, kad lūžis ateina būtent tuomet, kai save sugebi priimti tokį, koks esi. Ir tai nereiškia, kad reikia nustoti stengtis tiek dėl savo odos, viešojo kalbėjimo įgūdžių, ieškant rūpimų atsakymų knygose: stengtis reikia, bet svarbu, kad varžaisi su savimi, o ne su tūkstančiais gražesnių, puikesnių, tobulesnių žmonių.

    Ievita

    29 birželio, 2020

    Labai artimos mintys…aš irgi labai dažnai jaudinuosi dėl daugelio dalykų ir jaučiuosi blogai dėl to, bet kai tai pavyksta priimti, tai pasidaro lengviau ir kažkaip paprasčiau…dar patiko apie overthinkinimą, man irgi dažnai daug kas sako: „tu per daug giliniesi, atsipalaiduok“ ir aš galvoju, nu tikrai, reikėtų atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti daug paprasčiau, bet man patiko ta mintis apie teisingą overthinkinimo nukreipimą… Ačiū!

    Simona

    29 birželio, 2020

    Nežinau ar čia apie tai, bet kartais galvoju, kad gyvenu per daug nuobodžiai, trūksta veiksmo ir t.t., per daug būnu namuose. Bet tuoj pat suprantu, kaip kvaila taip galvoti, nes juk aš esu tokia – namisėda, ir man patinka būti namuose. Niekada nebūsiu ta, kuri turi daug draugų, visur varo, turi milijoną įdomių istorijų papasakoti. Priimu save tokią, kokia esu, su savo rankdarbiais ir knygomis.

    Augustė

    29 birželio, 2020

    Ačiū, aš irgi vis labiau suprantu, kad mano oda kaip oda 🙂 ir niekada nebus kaip iš žurnalų viršelių 🙂 ir nieko tokio 🙂

    Rita

    29 birželio, 2020

    Fainai.
    Anksčiau man buvo nefaina tarp kitų, kad nesu tokia “elitinė“ kaip jie. Dabar tiems kitiems nebūtų faina prie manęs, nes tiesiog nepajaustu mano nuoširdaus susidomėjimo.

    Greta

    1 liepos, 2020

    Kaip visada geras straipsnis 😉
    Man geriausias lūžis buvo tada, kai baigiau rūpintis kitų žmonių nuomone. Tai nereiškia, kad man neįdomu, mano santykiai su vyru ar karjera, bet mano ‘giminaičių’ komentarai: tai kada ji ištekės, tai kada planuoja vaikų turėti, tai negi taip ir gyvens užsienyje. Neturiu jokios pareigos jiems atsakyti į šiuos klausimus ir suprantu, kad jie taip elgiasi, nes pačių gyvenimai pasisuko ne ta kryptimi, kuria norėjo.

    Inga

    2 liepos, 2020

    Aciu!
    Bandau prisijaukinti savo netobuluma jau kuri laika, ir dar niekad taip laisvai nesijauciau! As irgi israustu, kai jaudinuosi ar yra kalbama nepatogia tema. Verkiu, kai liudna (kad ir prie zmoniu), pykstu ir liudziu, kai draugai nesidziaugia mano sekme… Noreciau negalvoti apie tai, bet uzaugau su riebia skura ir galiu visada judeti pirmyn. Zodziu, jausti yra gerai ir as tai priimu:)