Kartais pavargstu nuo visų vaidmenų, nuo atsakingumo, nuo to, kad dažniausiai viską padarau laiku, nedingstu, esu nuspėjama, atvirai komunikuoju emocijas ir savo ketinimus. Kartais aš pavargstu nuo buvimo gera drauge, partnere, visada protinga ir išmintinga ir visada judanti tik į priekį.
Kartais pavargstu nuo savo rūbų, pastangų, ketinimų, nuo tobulėjimo. Tuomet jausmų viduje pasidaro taip daug, kad jų stipriai verdančių ir kunkuliuojančių, nesutramdysi net pačiu didžiausiu puodo dangčiu, – jie netilps ir, išsprogę, aptaškys viską aplinkui.
Kartais apkraunu savo gyvenimo scenarijų tokia galybe vaidmenų, kad nė nespėjusi jų išpildyti, tuoj pat sutinku, kai man pasiūlo naujus. Kartais taip sunku elgtis pagal savo racionalų protą ir pagal savo rutiną, kad imu ir pabėgu.
Pabėgu, užsidarau kelioms dienoms nuo visų, net nuo tų, kuriuos myliu, tačiau net nuo jų kartais reikalinga turėti erdvės, skaniai ir godžiai išsikvėpuoti. Kartais net jų reikia nustoti klausytis tam, kad išgirsčiau, ką sako mano širdis ir mano jausmai.
Tuomet sustabdau visus savo vaidmenis, protarpinius badavimus, sportus, meditacijas, visą sąmoningąją save ir nueinu prisigerti į barą. Pliurpiu visą vakarą nesąmones ir mėgaujuosi kitų pokštais. Arba išvykstu į mišką. Važiuodama autobusu klausausi dainų, kurios padeda sugrįžti į save. Arba visą dieną prasėdžiu toje pačioje kavinėje, kaktą priplojusi prie lango ir tiesiog stebiu veiksmą, kuris vyksta už jo, nė nekreipdama dėmesio į tai, kad jau kelias valandas į mano tuščią kavos puodelį šnairuoja padavėja.
Kartais, pagauta intensyvaus gyvenimo, per neapdairumą iššlakstau visus savo vidinius energijos šaltinius ir, atrodo, jeigu dabar prie manęs prieis žmogus ir paklaus, kurioje pusėje Gedimino prospektas, aš jį aprėksiu.
Nes ateina diena, kai nebegali. Neturi, ką duoti. Viską atidavei, išbarstei, iššlakstei dosniai į visas puses. Nes turėjai tiek daug!
Buvai pilna gyvybės, energijos, laimės, džiaugsmo. Kaip lengva tuomet tuo dalintis, o tuomet vieną dieną prabundi ir viskas erzina, visi atrodo įgyja erzinančių kaulytojų, energijos vagių veidus, norisi nuo visų gintis ir bėgti.
Kur bėgti? Į saugią vietą, kur galėsi, padžiovusi ant šakos visus savo vaidmenis, tvarkaraščius ir įsipareigojimus, visą savo apkramtytą Linkedin’ą, visas Naujųjų rezoliucijas, visas sąskaitas faktūras už remontą, visus kitų prašymus, ramiai pabūti savimi ir su savimi, šiek tiek godžiai ir skaniai pakvėpuoti. Suprasti, kad, nors prašai iš savęs labai daug, iš tikrųjų, nieko neprivalai.
Nuotrauka Jakub Dziubak, Unsplash
8 Comments