Atvirai

Kaip aš išlaikiau vairavimo egzaminą?

Būdama 31-erių. Kažkas parašė po mano įrašu, kai pasidalinau, kad išlaikiau egzaminą: „Niekada ne vėlu.” Žinoma, kad niekada ne vėlu. Ir nors mūsų šalyje vyrauja norma laikytis vairavimo teises būnant 12-oje klasėje, tačiau ne visiems taip tenka.

Aš, būdama dvyliktoje klasėje, dirbau papildomus darbus, kad galėčiau susimokėti matematikos korepetitoriui ar nusipirkti suknelę šimtadieniui. Vairavimo teisės atrodė nereikalingas ir sunkiai įperkamas dalykas.

Vėliau dar labiau įsileidau į „tai tikrai ne man” natą. Mano mama niekada gyvenime nevairavo ir aš kažkaip perėmiau iš jos nuostatą, kad yra dalykų, kuriems esi gimęs, o yra tokių, kuriems nesi. Tam priskyriau ir plaukimą.

Nors vairavimas ir plaukimas yra tiesiog įgūdžiai, kurių gali išmokti. Negaliu, tikriausiai, išmokti ritmo pojūčio, muzikinės klausos ar skambesnio balso, nes šie dalykai, nors ir lavinami, bet jie ateina ir kartu su įgimtais talentais. O štai vairavimas ir plaukimas man buvo dalykai, su kuriais reikėjo šiek tiek pasiknisti, bet išmokau. Vos tik įveikiau ribas savo galvoje.

KAIP SUGALVOJAU MOKYTIS

Pirmas bandymas buvo prieš porą metų, kai aš, palankiusi kelias teorines paskaitas, susierzinusi nuo vairavimo teorijos mokytojo komentarų: „šis ženklas reiškia, kad į kairę sukti negalima, ar ne, Agne? į kairę, ne į dešinę, nes moterys gi dažnai supainioja, kur ten ta kairė ar dešinė” arba „veidrodėlis yra ne tam, kad lūpas pasidažytumėt, o tam, kad pasižiūrėtumėt, kas vyksta gale”. Kažkaip užsiknisau aš nuo viso to ir mečiau.

Po 2 metų many prabudo susierzinimas: gyvenimas suintensyvėjo, nešuliai, kuriuos reikėjo su savimi tąsytis dieną, padvigubėjo, atsirado daugiau reikalų ir aš supratau, kad man reikia vairuoti automobilį. Supratau, kad noriu būti laisva ir savarankiška, pavargau būti pavežama pagal kitų muzikinį skonį, – suvokiau, kad noriu savo mašinos ir vairo savo rankose.

MOKYMOSI EIGA

Nors galvojau, kad viskas čia bus man labai lengva – aš protinga, daug knygų skaitau, turiu gerą atmintį, tačiau jau vien geltona KET knygutė paspendė iššūkių ir teorijos egzaminui mokiausi gana ilgą laiką įdėdama kur kas daugiau pastangų, nei maniau prieš tai, kad reikės. Teorijos egzaminą išlaikiau iš pirmo karto.

Tuomet galvojau: o, praktika! Aš gi praktikė! Tiek daug metų dviračiu keliais pravažinėjusi, taigi čia man bus vieni juokai. Nė velnio. Dargi sugalvojau su mechanine mokytis (facepalm).

P.S. Jeigu norite taupyti savo laiką, nervus ir pinigus, mokykitės su automatine pavarų dėže.

Aš norėjau kažką įrodyti. Užsispyriau ir net neatsimenu, kiek kartų patrigubinau tas vairavimo pamokas.

PATARIMAI

Ką daryčiau/galvočiau kitaip, jeigu pradėčiau iš naujo?

1. Visas vairavimo reikalas – nėra lengvas. Jis reikalauja laiko, pastangų ir dėmesio. Dėl to, kai bandydavau jį įsprausti tarp galybės kitų reikalų, mano mokymasis nebuvo efektyvus. Tam reikia laiko, erdvės ir pailsėjusio proto.

2. Nebijokite pasikeisti instruktoriaus. Mūsų su pirmuoju instruktoriumi nelabai sutapo zodiako ženklai, matyt. Kalbėjom skirtingomis kalbomis – nelabai aš jo supratau, nelabai jis manęs suprato. Instruktoriaus pasikeitimas yra labai normali praktika, bet aš delsiau iki paskutinio. Būčiau sutaupiusi laiko, nes, kai atradau kitą instruktorę, viskas ėjosi daug sklandžiau ir efektyviau.

3. Automatinė. Man draugė feministė, kai planavau mokytis vairuoti, pasakė: „Tu ką, su automatu? Griebk mechaninę ir viskas!” Ir aš patikėjau! Dabar, žinoma, džiaugiuosi, bet visą laiką iki tol keikiau ją mintyse. Su mechanine yra žymiai daugiau darbo, negu su automatu.

Aš po pirmųjų važiavimo kelyje pamokų

4. Neišlaikei egzamino – iškart registruokis kitam. Regitroj bent jau Vilniuje daug norinčių laikyti, tad anksčiausiai vietą gausi po mėnesio, tad nedelsk. Nusišluostyk pralaimėjimo prakaitą ir nepasiduok.

KAIP NUGALĖTI JAUDULĮ PRIEŠ PRAKTINIO VAIRAVIMO EGZAMINĄ

Pirmą kartą egzamino neišlaikiau – užgesau kelis kartus toje pačioje sankryžoje, sukdama į kairę ir, kuo labiau gesau, tuo vis labiau paleidau viltį išlaikyti egzaminą. Dabar galvoju, kad dariau daug kitų klaidų: parkuodamasi be reikalo taisiausi, viską dariau nedrąsiai ir nuo pavarų svirties kartais vis nuslysdavo prakaituotas delnas. Aš nesusitvarkiau su jauduliu.

Prieš antrą egzaminą prastai miegojau jau likus kelioms dienoms. Egzamino rytą atsikėliau anksčiau, bet visa taip drebėjau, kad, darydama jogos saulės pasveikinimą, nuolat griuvinėjau. Padariau įprastą savo workout’ą rankoms ir pilvui, pratimai šiek tiek nuvargino kūną ir jis nustojo tirtėti.

Tuomet nuėjau, pastovėjau po lediniu dušu. Stovėjau tol, kol visiškai atsipalaidavau ir nustojau paniškai reaguoti į šaltą vandenį.

Pameditavau. Meditacija man priminė, kad vien savo kvėpavimo stebėjimas labai stipriai nuramina. Per patį egzaminą, kai imdavau perdėtai jaudintis, tučtuojau sutelkdavau dėmesį į savo kvėpavimą ir tai padėdavo susikaupti.

Ir man antrą sykį kur kas labiau pasisekė su egzaminatoriumi. Mane pasitiko draugiškas, šiltai pasisveikinęs žmogus. Nurodymus sakė žmogiškai, nedūsavo ir nečepsėjo nepatenkintas (toks buvo pirmasis). Kartais reikia visai nedaug, kad jaustumeisi šiek tiek jaukiau.

Tai va, ėmiau ir išlaikiau praktinį egzaminą. Susitiksime kelyje!

P.S. Nepasiduokim pakeliui link savo tikslų. Kartais labai norisi, bet, kai nepasiduodam, patiriam dar didesnę džiaugsmo ir pasitenkinimo savimi bangą. Tirpdykim tas „aš negaliu” ribas savo galvose!

Nuotrauka Agnės Papievytės

« »

10 Comments

    Ugnė

    30 gegužės, 2020

    Labai pritariu tam, kad reikia padirbėti su savo jauduliu, giliai kvėpuoti; aš prieš egzaminą net sugalvojau afirmacijas, nors šiaip nelabai tą praktikuoju. Padėjo! O dėl mechaninės nepritariu, manau nereikia prieš ją iš anksto nusiteikti. Visai smagu pačiam keisti bėgius, pajausti, kaip veikia mašina. O ateity bus smagiau pačiai pasirinkti, kokią mašiną vairuoti.

    Justina

    30 gegužės, 2020

    Sveikinu perėjus visus išbandymus ir išlaikius egzaminus! Tokie laimėjimai labai pastumėja į priekį, atrodo, kad viskas įmanoma! O dėl nuotykių Regitroje tai spėju, kad tas čiapsintis ir dūsaujantis egzaminuotojas buvo ir man pakliuvęs. Su kiekvienu jo atsidūsimu išmušdavo karštis ir užplūsdavo mintys, kad viskas, neišlaikiau 🤦🏻‍♀️ Na bet tą kartą išlaikiau, užtat pirmi du neišlaikyti praktikos egzaminai buvo pas labai malonius ir plepius instruktorius, na bet bent jau emociškai gerai jutaus, priėmiau, kaip nepigias pravažiavimo pamokas 😀

    Milė

    31 gegužės, 2020

    Kitas svarbus momentas, išlaikius iškart sėst ir vairuot VIENAI 🙂 aš to nepadariau,tryzniojau,atsirado kvailų baimių..ir va ,teises turiu 5 m.o taip nė kart viena nevaravau,o gal išvis jau nebemoku ? :/

      Rasa

      8 birželio, 2020

      Mano istorija tokia, kad, išlaikiusi teises, beveik 5 metus laikiau jas stalčiuje. Atsiradus poreikiui vairuoti, už vairo sėdau lyg pirmą kartą. Dievaži, kone viskas buvo pamiršta, ačiū savo kantriam vyrui, su kuriuo pradėjau po truputį važinėti: iš pradžių kaimo keliukais, vėliau po nediduką miestelį. Dabar jau važinėju viena didmiestyje, tačiau žinomais maršrutais. Kitas etapas – įveikt baimes ir važiuoti ten, kur prisireikia:)

    Justina

    31 gegužės, 2020

    Sveiki, Beata! Visų pirmą, labai sveikinu išlaikius egzaminą, kas vieniem atrodytų, kaip itin įprastas gyvenimo įvykis, bet puikiai suprantu ir iš savo patirties, kad gali būti daugiau nei įprasta.

    Manau gal kiek prasminga būtų pasidalinti ir savo patirtimi. Vairavimo egzaminą išsilaikiau prieš penkis metus. Su mechanine. Visas procesas buvo be galo kamuojantis, neturėjau drąsos pasikeisti instruktoriaus, o buvo toks rėkiantis, čepsintis, nagus kramsnojantis vyrukas (beje, aš itin nepakenčiu tokių žmogaus leidžiamų garsų, tad galit įsivaizduoti situaciją). Pirmas kartas belaikant egzaminą pasibaigė dar aikštelėje, kuomet instruktorius sakė pasistatykit prie tos „mašinos”, tai yra stulpelių, aš nuoširdžiai stačiausi tarp tų stulpelių, tai yra į tą „mašiną”. Žiauriai juokinga prisiminius. Antrą kartą šiaip taip išsilaikiau. Ir nuo to laiko nei karto nebesėdau prie mechaninės, nes tiesiog taip sukrito, savos neturėjau, o aplinkiniai tik su automatinėm. Ir vairavimą dievinau, itin daug kilometrų nuvažiuota, tiek Lietuvoj, tiek kitose šalyse. Vairavimas (automatinę!) buvo, na, ir tebėra, mano mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas.
    Vis dėlto, taip nutiko, kad teko nusipirkti su partneriu mechaninį automobilį, naudotų rinkoj pasirinkimo nėra – imi kas yra. Galvojau sau, na, kažkada išsilaikiau, taigi negali būti taip baisu, prisiminsiu. Ir kol aplinkybės visiškai neprivertė, tol ir nesėdau aš prie tos mechaninės. Dabar situacija tokia, kad arba vairuoju pati arba iki maisto parduotuvės ar darbo kitaip nenusigauisu (ne Lietuvoje). Na ir žinokit tas visas iššūkis vėl iš naujo. Teoriją mokų (kaip keisti pavaras) ir jokių nesąmonių nepridarau, bet tas nuolatinis stresas vos ne dieną prieš, kai žinau, kad reikės vairuoti yra be galo varginantis. Tad tikiuosi, kad su praktika ir pasitikėjimu tai išnyks. Vis dėlto, galiu tik paantrinti, kad tai yra didis įvykis, ir kai įvaldysiu be to nuolatinio streso dieną prieš, jausiuos be galo stipri ir savarankiška.

    Tad dar kartą sveikinu ir linkiu ramybės vairuojant, o tie kas sako „oi ne, aš tai tik mechaninę, man tos automatinės tai nejauti mašinos, nesąmonė” aš galėčiau atsakyti nu bitch please.

    Lina

    31 gegužės, 2020

    Man 30, nuo 18 mokiaus vairavimo, kai turéjau kažkiek laiko, kol tévams buvo kantrybé. 4 neišlaikyti kartai, mečiau viską, nes jau man prikaišiojo, kad pinigus tik kainuoja ir nuolatinis nusivylimas tévo veide „ir vél neišlaikei…” . Pagyvenom su vyru mieste, kol studentai, viskas patogu, šoki į miesto autobusą, išlipi kur reikia, tai darbas tai paskaitos, viskas lengvai pasiekiama. Bet kai baigėm mokslus ir gimé sūnus, buvo jau kitaip. Jaučiaus priklausoma nuo to, kada vyras turés laiko mus nuvežti, nes mažos kojelés greit pavargsta, o vežimas ne visada draugas. Kai sūnui buvo 2, pradėjau viską iš naujo. Po 10 metų pertraukos tai nebuvo „kaip dviračiu važiuot”, tai tikrai buvo nelengva ir baisu. O ir atsirado apskritai tokia baimė dėl savo gyvybės, atsakomybė kažkokia stipri, nes vis įsivaizdavau, „o kaip aš sūnų vešiu? Ar jam bus saugu su manim važiuot?” Neužilgo pradėjau lauktis antro sūnaus, ir teko suskubti su egzaminais, laikiau dar 2 kartus, ir abu nesėkmingai. Paskutinis buvo kai iki gimdymo buvo likusios tik 2 savaitės. Ir vėl esu įstrigusi tame laukime iki sekančios galimybės, ir slegia tas „vėl viskas iš naujo” akmuo ant kaklo. Antram sūnui jau 1.2 metų, bet jis per mažas išlaukti mano pravažiavimų su tėčiu ir broliu, o man dabar dvigubai svarbiau turėti vairuotojo pažymėjimą nei prieš 12, 5 ar 3 metus. Tikiuosi, kad po šitiek metų vistiek užbaigsiu ką pradėjau. Ačiū, kad įkvėpiate nepamiršti nepasiduoti.

    Greta

    1 birželio, 2020

    Sveika,
    Puikus straipsnis!
    Noriu pritarti iš asmeninės patirties, kad jeigu su instruktoriumi neišeina susikalbėti, keiskite iš karto ir nešvaistykite laiko. Aš buvau nedrąsi studentė ir to nepadariau. Turiu teises jau daugiau nei 5 metai, bet nevairavau nė karto po egzamino dėl įvarytos baimės vairuoti.

    Gerda

    2 birželio, 2020

    VALIOOOO, Beata!! Sveikinu 🙂 Aš nesenai atsiračiau žalio lapo, bet vis dar prisimenu tiek teorijos laikymą regitroje, tiek praktikos egzamino. Dabar tavęs laukia kitas etapas – vairuoti vienai, be instruktoriaus. :))) Tai buvo kita žingsnis, per kurį maniau padėsiu teises į stalčiuką. Bet verčiau save visur važiuoti noriu to ar ne, parkuotis kai dešimtis mašinų vairuotojų atrodo kvėpuoja man į nugarą. Linkiu nestresuoti kelyje ir nekreipti dėmesio į žmonės, be nervų :))

    Julija

    2 birželio, 2020

    Straipsnis kaip tik laiku, bandau prisiminti vairavimą po teisių išsilaikymo prieš 10 metų ir nuo to laiko visiško nevairavimo! Bandau keisti instruktorių, tačiau liūdina situacija Lietuvoje, kad su automatais moko nedaugelis, o norinčių tikrai daug. Ko pasekoj eilės ir tada tenka vairuot su instruktorium, kuris šneka telefonu kol aš sukiojuos kažkur nei pati nesuprasdama kur. Džiaugiuos, kad neužsispyriau vėl mokintis mechaninės (teises išlaikiau ant mechaninės), bet ėmiau variantą, kuris man, streso kamuoliui, tikrai palengvina reikalus. Tačiau tekste minit, kad reikia vairavimui nusiteikimo, aštraus proto ir pan. Ką daryt dirbantiems ne freelancu ir bandantiems kažkur darbo dienoje įterpt tas pamokas? Imt atostogas? Tai va taip ir strugglinu. 😀

      beata.tiskevic

      2 birželio, 2020

      Pasakiau, kad reikia nusiteikimo, bet pati varydavau vairuoti tarp kitų 8 darbų, bėgdama į pamokas, kalbėdavau su banko konsultante dėl paskolos būstui… Tai čia toks labiau utopinei situacijai patarimas 😀 man taip nepavyko ir strugglinau taip pat :)))