Pasirodo, ši užduotis man yra sunkiausia pasaulyje. Dar patikslinsiu:

• gyventi savo gyvenimą, ne kitų įsiūlytą;
• gyventi savo gyvenimą, išdrįstant elgtis savaip;
• gyventi savo, o ne draugų gyvenimus, nuolat jiems patarinėjant ir sprendžiant jų problemas;
• gyventi savo gyvenimą, prisiimant pačiai atsakomybę už sėkmes ir nesėkmes, nebūnant niurzga ar auka.

Vis dar esu šiame procese. Man tai nelengva, nes buvau įpratusi kitaip. Esu užkietėjusi gelbėtoja, kuri buvo pamėgusi gelbėti visus, kurie net to neprašė, raginau draugus kurti, išlaisvinti savo svajones, įgyvendinti savo siekius, tačiau savuosius laikiau užgniaužusi, motyvavau žmones atsisakyti savo baimių, o pati savąsias baimes nešiojausi kasdien su savimi po kaklu.

Jeigu jūs, kaip ir aš, augote šeimoje, kur jūsų poreikiai tėvams buvo įdomūs lygiai tiek pat, kiek lietuviams moterų krepšinis, nes visi namai pulsavo nuo jų pačių problemų, ginčų, smurto ar emocinių protrūkių, jeigu jūs, kaip ir aš, anksti tapote mažuoju tėvų psichologu ar advokatu, kuris, būdamas septynerių, suraukęs kaktą jau aiškino tėvams, ką jiems reikėtų daryti su jų gyvenimais, jeigu jūsų petis per anksti tapo užuovėja savo tėvų išsiverkimams ir paguodai, tai, gali būti, kad jums visa tai irgi yra aktualu.

Aš vis dar mokausi išsinerti iš tų išmoktų elgesio modelių kaip iš išaugtų drabužių. Papasakosiu, kaip:

1. APSIBRĖŽIU SAVO TERITORIJĄ

Man labai padeda vizualiai įsivaizduoti: aš turiu savo valtį, o kitas žmogus – savąją. Tam, kad draugautume, neturime pulti į vienas kito valtis, nes kiekvienas turime savas. Taip vis primenu sau: Beata, tu turi savo valtį. Lik joje.

Arba dar pagalvoju apie tvorą: mano teritorija, kurioje yra mano svajonės, jausmai, poreikiai, mintys, yra lyg mano daržas. Kitas žmogus turi savąjį. Aš galiu išsirauti tik savąsias piktžoles. Jo piktžolės – jo daržo reikalas.

2. ŽMONĖS YRA STIPRŪS

Nuolat kartoju sau: žmonės yra stiprūs, gebantys pakeisti savo įpročius, gyvenimo kryptį, jie gali pasirūpinti savo poreikiais ir svajonėmis. Jeigu jiems reikės pagalbos, jie tai įvardys ir paprašys manęs. Kol manęs niekas nieko neprašo, tol rūpinuosi savo daržo reikalais.

Anksčiau dažnai matydavau kitus žmones bejėgius: jausdavau jiems gailestį, užuojautą, norėdavau jiems padėti. Dažnai norėdavau padėti žmonėms, kurie nesijautė nei vargšai, nei bejėgiai, nei nelaimingi, jie tiesiog gyveno kitaip, ne pagal mano laimės sampratą.

Jeigu mane dabar staiga kažkas pultų gelbėti: sakytų, vargšyte, tu ir to neturi, ir ano neturi, leisk aš tau padėsiu, – aš klaikiai įsižeisčiau, pasiusčiau tiesiog!

Ir, kartais, kai kiti žmonės priima į juos projektuojamą mūsų žvilgsnį, kad jie yra bejėgiai, jie tokiais ir tampa, nustoja stengtis, mokytis, lipti iš komforto zonos, kabintis, pildyti savo svajones, – nes šis, ne bejėgio kelias, nėra lengvas: jame tenka susidurti su galybe nemalonių dalykų ir jausmų. Bet, kai viso to vengiame, mes negyvename.

3. AŠ NIEKAM NESKOLINGA

Mums sako, kad mes skolingi tėvams, Valstybei, mokytojams, visiems tiems, kurie padarė mums kažką gero. Skolos jausmas mane slegia. Tas paskolintas gyvenimas nėra gyvenimas.

Kai jaučiausi skolinga savo autoritetams, gyvenau taip, kaip jiems patiktų, bet ne taip, kaip patiktų man. Gyvenau savo gyvenimą taip, lyg jį nuolat jie stebėtų savo žvilgsniu, vis dar laikiau egzaminą, kur buvau įdėmiai stebima.

Kai supratau, kad turiu išdrįsti gyventi taip, kaip patinka man ir nutraukti tuos pančius (ar man buvo baisu? labai labai baisu), skolos jausmą pakeitė beribis dėkingumas. Pirmą kartą gyvenime supratau, kad galima būti dėkingai tėvams už gyvybę, už gyvenimą. Esu beprotiškai už jį dėkinga, nes man labai smagu čia kurti ir žaisti!

Pati darau gerus dalykus žmonėms tik tuomet, kai to noriu. Darau dovanodama, nelaukdama nieko atgalios. Darau, nes jaučiu, kad turiu, kuo pasidalinti ir visiškai nesijaudinu dėl to, ką jie su tuo, ką gavo, veiks. Tai yra jų reikalas. Jie man nieko neskolingi.

Nuotraukos autorė Ugnė Henriko