Kai buvau vaikas, oriai didžiavausi visa muzika, kurios klausiau, man tiko visi rūbai, kuriuos pasiūlydavo mama, juk svarbiausia, kad būtų patogūs ir minkšti. Kai manęs paklausdavo, ką mėgstu veikti, drąsiai atsakydavau, kad mėgstu klausytis radijo, šokti, dainuoti ir nė nesukdavau galvos, kaip man sekasi tai daryti, ar pakankamai gera tame esu – svarbiausia, kad man patiko tai daryti. Ir ne, aš nelankiau pramoginių šokių būrelio ar choro – man tiesiog patiko tai daryti namuose ir aš maniau, kad to pakanka.

Vėliau sužinojau, kad tam, kad išdrįstum garsiai pasisakyti, kad mėgsti kažką daryti, tu turi daryti tai pakankamai gerai. Nepakanka netvarkingai skėsčioti rankomis ir kojomis vidury virtuvės, nepataikant į ritmą. O klausoma muzika irgi negali būti įvairi, ypač paauglystėje, nes tuo metu muzikos žanrai mus skirstė į būrelius – metalistų, pankų, reperių ar fyfų.

Taip ir pradėjau kurti savo tapatybę, iš pradžių, pasidairydama į drauges, kopijuodama, vėliau, perpratusi taisykles, išdrįsdavau įkomponuoti kažką savo, atrasti naują grupę ar dėvėti marškinėlius, pirktus humanoje su užrašu „Nobody knows I’m a lesbian”.

Paauglystėje mano tapatybę kūrė žinutės: ant marškinėlių, ant sąsiuvinių, ant ženklelių, kuriuos segdavau prie kuprinės, ant pakabučių, mano nickname virtualioje erdvėje, užrašas skype pirmoje eilutėje – visa tai kūrė mane ir padėjo atsiskirti bei išsiskirti iš kitų.

Suaugus atsiranda studijos, – ženklelių ir marškinėlių jau nebereikia. Studijos ir tavo kurso draugai, barai, kuriuose lankotės, spektakliai, kuriuos aptarinėjate, kaip rengiatės – yra nauja tapatybė, kuri išskiria tave iš masės, daro tave ypatingą.

Vėliau atsiranda profesijos. Aš norėjau jų kuo daugiau prie savo vardo. Kai iš manęs pradėjo imti interviu, nejaukiai muistydavausi kėdėje, girdėdama tik: aktorė Beata Tiškevič. Tik aktorė? Ieškojau, ką dar galima būtų pridėti. Ir radau! Aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja, socialinių iniciatyvų autorė, rašytoja… pasigardžiuodama laižydavau lūpas, kai mane pristatantys vedėjai lemendavo visus šiuos apibrėžimus! Tai buvo mano naujos tapatybės, sienos, atskiriančios mane nuo kitų, darančios mane ypatingesnę, geresnę, įdomesnę.

KAI TAPATYBĖS IMA SLĖGTI

Vaikystėje su vaikais pažindinausi per žaislus. Norėjau žaisti su tais, kurie turėjo tokią LEGO pilį, kurios aš neturėjau. Paauglystėje ieškojau į save panašių – marškinėlių užrašais, ženkleliais, klausoma muzika, visus kitus palikdavau savo akiračio užribyje. Panašiai buvo ir studijų laikais – įdomiausi žmonės man buvo teatralai, visi kiti tuo metu man atrodė tikro gyvenimo nesuvokiantys, tušti ir paviršutiniški.
Kai įgijau profesiją, su kitais suaugusiais žmonėmis pradėjau pažindintis per ją. „O kuo tu gyvenime užsiimi?” – prasidėdavo mūsų pirmieji pokalbiai. Nuvertindavau žmogų, jeigu jis neužsiimdavo niekuo įdomiu arba išvis neturėjo darbo.

Tuomet man įvyko lūžis ir aš supratau, kad profesija ne viskas. Kad žmogus nesustoja būti, jeigu netenka savo profesijos kėdės. Profesija nei prideda mums papildomos vertės, nei atima. Pažinau nuostabiai įdomių namų šeimininkių (-ų) ir visiškai nuobodžių teatralų. Ištisas valandas pliurpiau su finansų analitikais apie nardymą ar meditaciją ir nesugebėjau susišnekėti su menininkais.

Kai dirbau televizijoje, procentas su manimi pasisveikinančių žmonių koridoriuose tiesiogiai priklausė nuo to, kaip žemai ar kaip aukštai tuo metu buvo mano vedamos laidos reitingai. Betgi aš pati nesikeičiau nuo tų reitingų. Aš buvau ta pati Beata.

Lygiai kaip Gediminas lieka tuo pačiu Gediminu, būdamas generalinio direktoriaus kėdėje ar be jos – kėdė nei prideda, nei atima jam teigiamų savybių, kaip ir tos kėdės praradimas.

Man vienu metu mano tapatybių tapo per daug. Ir aš supratau, kad nesijaučiu kaip savo profesija ar darbas, kurį atlieku. Aš esu kažkas kito. Kas aš esu, dar nežinau, ir stengiuosi į tai nesikoncentruoti. Bet tikrai nesu tie vaizdiniai, kurie gyvena tūkstančių mane atpažįstančių žmonių galvose.

Žinoma, profesinių tapatybių neišvengsime – darbo pokalbiuose, linkedin’e, savo darbo vietoje, profesiniame kelyje ir pan. – jie yra reikalingi, nusakantys mūsų patirtį, kompetenciją, žinias.

Bet gyvenimas nėra vien darbas. Ir vidinis dialogas su savimi, savęs suvokimas neprivalo vykti vien per darbo prizmę.

KARTAIS TAPATYBĖS KENKIA

Nes prie daugybės jų būna priklijuojama visa eilutė stereotipų. Pavyzdžiui, politikė, vadinasi, rimta, vadinasi, negali draugės gimtadienyje šokti ant stalo, vaikščioti su mini ar dalyvauti fitneso varžybose, turėti muzikinės pankroko grupės. Rašytojas, tai būtinai kankinys ir vargšas, negalintis turėti pelningo verslo šalia savo poezijos, nes tuomet jo kūryba tampa kažkokia netikra. Aktorė negali gerai nusimanyti kriptovaliutose, o laidų vedėja tai visada visur tobula ir graži, nepatenkanti į jokias nevykusias ar gėdingas situacijas.

Tie stereotipai kartais tampa rėmais ir ribomis mūsų galvose. Mums nė neateina į galvą, kad mūsų turima viena tapatybė yra puikiai suderinama su ekstremaliu sportu ar domėjimusi visai kitais dalykais. Tai mus apriboja.

Man buvo labai sunku kvestionuoti ir išdrįsti pajusti, kad nesu visiškai laiminga, eidama aktorės keliu. Juk tiek daug mokiausi, stengiausi, tiek valandų ir iliuzijų tam skyriau! Vis graužiau save: gal kažkas su manimi netaip? gal aš tiesiog tinginė? kodėl noriu išsinerti iš šios tapatybės? Šios dvejonės truko ne vienerius metus. Man buvo baisu prarasti šią tapatybę. Nes kas aš tada… niekas?

Pasirodo, buvimas niekuo, pripažinimas, kad gali būti niekas, kad gali į klausimą: „Kas tu esi?” atsakyti „Nežinau” ir jaustis tame visiškai ramiai ir patogiai, išlaisvina. Tai atveria erdvę naujoms galimybėms, procesui, ieškojimams, mėgavimuisi akimirka.

Apkrauti save įvairiausiomis tapatybėmis, tai kaip uždegti kelis laužus aplink save – tam, kad jie ryškiai degtų, tu juos nuolat turi kurti, dėti malkas, budėti šalia jų. Nes, jiems užgesus, bijai, kad tavęs niekas nebematys. Nes pas kitus tai laužai dega. O mano laužams prigesus, žmonės pradėjo matyti mane. Ne laužus. Pasirodo, to visada ir norėjau. Ne visi pamato, ne tiek daug tų matančių. Bet, pasirodo, kad man užtenka vos keleto žmonių.

TAPATYBIŲ MAN LABAI REIKĖJO

Kodėl? Nes man atrodė, kad manęs nepakanka. Kad tapatybėmis galiu užlopyti savo trūkumus, netobulumus, padidinti save. Netikėjau, kad žmonės, bendraudami tiesiog su manimi, tiesiog tą akimirką, gali jausti malonumą. Jaučiau, kad reikia dar kažką pridėti. Papildomą svorį. Paaiškinti jiems, kodėl verta su manimi bendrauti, būti. Turiu jiems įrodyti, kad esu šis tas.

Dabar visiškai ramiai jausčiausi, net jeigu kažkas nukąstų mano pavardę. Ar sutrumpintų vardą iki Be arba tiesiog B. Arba jį pamirštų. Man tapo daug ramiau būti. Tiesiog BŪTI. Profesinės tapatybės, pasiekimai, apdovanojimai mane mažai domina.

Mano akys dega nuo kitų tikslų – noriu būti laiminga procesuose, kuriuos darau, noriu pasiekti finansinę laisvę, noriu pasauliui komunikuoti savo idėjas, noriu surasti savo kūriniams draugų, kurie juos supras, kurių širdys atlieps tai, ką mano kūriniai jiems sako. Noriu pati savyje tobulėti, noriu šokti su gyvenimo tėkme, taip, kaip šoku plaukdama vandeny. Noriu su žmonėmis būti su malonumu, toje akimirkoje, be vardų, pavardžių, tapatybių, pasiekimų, nuogom širdim ir net nuogais kūnais (be seksualinių užmačių – nuogas kūnas yra tiesiog kūnas). Kartu pliuškentis ežeruose, kramsnoti daržoves ir kalbėti apie svajones. Noriu bendradarbiauti, kartu kurti, dalintis idėjomis, noriu su savo pakeleiviais eiti petis petin ir džiaugtis, kai mums pasiseka.

KODĖL TŲ PASIEKIMŲ REIKIA?

Kartais pasiekimų mums taip liguistai reikia, nes pripratome būti mylimi tik už juos. Tai primena tą šunų dresūros momentą, kai jis, atnešęs pagaliuką, gauna gardėsį. O aš noriu pati sau sklandyti kaip paukštis ore. Su savo reikalais. Viską, ko man reikia, pasiimti pati. Man nereikia už tai apdovanojimų, kartais tiesiog – kompanijos.

Ne mūsų tapatybės nulemia, ar mes susišnekėsime. Ne tapatybės nulemia, ar mylėsime save, ar draugausime su savimi. Ne tapatybės nusako, kas esame. Ir gal net svarbiausia yra ne tai, KAS esame. Man svarbiausia, KAD ESAME ir KAIP ESAME. Ar laimingai? Ar mūsų širdis jaučiasi atsipalaidavusi, atvira? Ar pečiai atsipalaidavę? Ar esame sveiki? Ar einame savo svajonių keliu, ar jaučiame aistrą gyventi?

Nuotrauka Ugnė Henriko