Manęs to kartais klausia žmonės. Štai vakar gavau žinutę į instagramą iš sekėjos: „Jeigu jūs nevalgėte 16 valandų, dabar suvalgėte pusryčius, o kitas jūsų maistas bus tik po 4 valandų, – tai čia joks ne protarpinis badavimas, čia tiesiog badavimas.”

Man mama sakydavo, kai užsibrėždavau naują tikslą ir, vieną dieną neturėdavau jėgų jo siekti bei tuo pasidalindavau su ja: „Nu ir nereikia, neik, o kam?” Dažnai taikydavau šią „techniką”, vėliau supratau, kad ji nieko gero gyvenime man neatneš.

Nežinau, kaip jūsų, bet mano smegenys greitai pripranta prie komforto. Jeigu kas nors man leistų pagyventi tris mėnesius Pacų viešbutyje (jis man beprotiškai patinka), jau antro mėnesio vidury nepastebėčiau nei prabangos, nei nuostabių senovinių freskų, nei marmuro, nei gardžiausių kvapų, nei aukščiausio lygio aptarnavimo. Man visa tai būtų savaime suprantama. Gal net pradėčiau burbėti, kad kažko man ten stinga.

Didžiausia žmogaus mąstymo klaida laikau, kad mes manome, kai turėsime sąskaitoje 1 mln. eurų/puikų partnerį/namą prie jūros, va tada tai viskas pasikeis, va tada tai būsime laimingi, va tada tai gyvensime!

Greičiausiai, pabūsime laimingi kelias dienas, o paskui su trenksmu grįš senieji galvos rūpesčiai. Laimė užgimsta mūsų galvoje, ne išorėje. Žmonės yra tokie įdomūs padarai, mes sugebame būti nelaimingi ir Maldyvuose, ir sūkurinėse voniose, ir su partneriais. Ne nuo to didžiąja dalimi priklauso mūsų laimė.

Pastaruoju metu tiesiog kaifuoju domėdamasi senovės stoikų išmintimi ir jie turi puikų paaiškinimą mūsų nelaimingumui net Maldyvuose, sūkurinėse voniose ar su partneriais, kurie kadaise buvo mūsų svajonė:
hedonistinė adaptacija tai vadinasi. Ji pasireiškia tuo, kad kai net gavę tai, apie ką svajojome, mes netrukus tampame vėl nepatenkinti ir godūs naujiems troškimams.


DĖL TO AŠ SAVE KANKINU

Nors taip sakau ironiškai, bet daug dalykų darau prieš savo valią: švenčiu gimtadienius ne prie stalo susėdus prabangiam restorane, o su artimaisiais leidžiuosi į žygius pėsčiomis – nueiname tiek kilometrų, kiek man yra metų, kone kas rytą keliuosi anksčiau, nei norėčiau ir einu sportuoti, medituoju, nors tikrai tai ne visada malonu ar patogu, taikau protarpinį badavimą, nors vakarais mielai norėčiau prikimšti pilvą šokoladu ar čipsais, darbus atlieku valandų blokais ir neskrolinu, nemultitaskinu, kad ir kaip viliotų. Daugybę dalykų darau ne taip, kaip man norisi, o veikiau priešingai.

IR MAN TAI VEIKIA

Kai su Sauliumi grįžome į mūsų mažą nuomojamą butą po 50 km žygio Islandijoje, kur bridome per sniegą iki šlaunų, kur buvau įklimpusi į molį, kur Saulius mane nešė per plačias ir šaltas upes, kur miegojome palapinėje, kurią kėsinosi nusinešti vėjas ir nuo to taršymo pavykdavo užmigti tik paryčiais, kai kasdien ryte vilkdavomės vis dar tuos pačius, šlapius drabužius… tai kai grįžome į mūsų tą mažą butą, kuriuo prieš tai nebuvau patenkinta, po žygio bučiavau jo sienas ir džiaugiausi, kiek daug turime! Šiltus namus, kuriuose nereikia būti susilenkus (kaip palapinėje).

Islandijos žygio metu srebiu kavą iš puodo

Kai valgau pusryčius po 16 val. pertraukos, aš nenoriu skrolinti valgydama, aš mėgaujuosi kiekvienu kąsniu, jaučiuosi dėkinga už maistą ir laiminga dėl to, kad turiu, ką valgyti. Ir dar taip gardžiai!

Kai pabėgiojusi einu namo, raumenis mielai maudžia iš nuovargio, aš šypsausi, nes jaučiuosi dėkinga sau, kad ir vėl tai padariau. Su daug didesne meile kimbu į darbus, daug aštresniu ir ramesniu protu bendrauju su kitais žmonėmis.

Kai atgaivinta ežero vandens ar šalto dušo pradedu dieną, jaučiu, kaip gyvybė nekantriai laksto, šnypščia, krizena, kutena mano visą kūną. Jaučiu entuziazmą ir paprastą laimę.

KIEKVIENAM SAVO

Kad ir kaip tikėčiau šiais dalykais, kad ir kaip stipriai jie man bebūtų padėję – sumažinti nerimo priepuolius, pasikelti savivertę, tapti geresne savo versija, tačiau tikiu, kad kiekvienas žmogus atranda savo būdus gyventi ir pildyti save laime.

Nes mes esame skirtingi. Turintys skirtingas gyvenimo vizijas. Mano gyvenimo vizija ir tikslai – labai ambicingi ir dideli. O kai aš papildau savo dienas tokiais iššūkiais, mano svajonės man tampa įkandamos ir aš randu savy jėgų jų siekti.

APIE KOMFORTĄ

Kai buvau dvidešimt kelių, siekiau komforto: svajojau apie tas atostogas prie baseino su all-included, patogios sofos, didelio televizoriaus, restoranų, spa (visi šie dalykai man patinka ir dabar, tačiau jie neužima mano 90 proc. gyvenimo) ir, kuo labiau mano gyvenimas tapo komfortiškesnis, tuo daugiau nuobodulio, nerimo ir tuštumos jausmo man jis atnešė.

2020 m. vasario mėn., Baltijos jūra

Nes aš apleisdavau kūną. Mano kūnui privaloma ne tik gulėti, ilsėtis, bet ir bėgioti, judėti, kartais pabadauti, valgyti ne tai, ko nori akys, o tai, ko jam reikia. Jam reikia įkūnytų patirčių – nepatogių žygių, iššūkių, išbandymų, – tokiu būdu jis tampa dar tvirtesnis ir užpildo smegenis džiaugsmo hormonais.

DARKART APIE DISKOMFORTĄ

Mane labai įkvėpė Nassim Nicholas Taleb knyga „Antifragile”: šioje knygoje jis kalba apie dalykus, verslus ir sistemas, kurioms krizės ne tik nepakenkia, bet dar labiau padeda. Šioje knygoje jis pasakoja apie tai, kuo stresas mums gali būti naudingas.

Kai kuriems dalykams šokas yra labai naudingas, jie sužydi ir užauga, kai susiduria su nepastovumu, atsitiktinumais, sutrikimais ir stresoriais. Nėra žodžio, kuriuo galėčiau apibūdinti antonimą pažeidžiamumui. Pavadinkime jį antipažeidžiamumu. Antipažeidžiamumas yra aukščiau už atsparumą ar tvirtumą. Atsparus atlaiko šoką ir lieka toks pats, o antipažeidžiamas tampa geresniu.

– Nassim Nicholas Taleb (verčiau aš pati iš anglų k.)

Rašytojas kalba apie mūsų kūno raumenis, kurie, įplyšę, pradeda augti didesni, apie karalių Mithridates, kuris, norėdamas išvengti jo nunuodijimo, pats gėrė profilaktiškai po mažą nuodų dozę, kol galiausiai tapo visiškai atsparus jiems ir, kai pats norėjo save nunuodyti – nuodai negalėjo jo paveikti. Taip pat Nassim pasakoja apie mažai girdėtą, priešingą potrauminiam sindromui, potrauminį augimą. Potrauminis augimas yra teigiami psichologiniai padariniai po traumos, kurie pasireiškia savęs suvokimo, požiūrio į pasaulį ir tarpasmeninių santykių pokyčiais.

Esu ne kartą gyvenime pastebėjusi kaip žmonės, susidūrę su rimtais gyvenimo iššūkiais, netgi artimų žmonių netektimis, ryžtasi svarbiems ir geriems gyvenimo pokyčiams, atranda kitokį požiūrį į gyvenimą ir didesnę pilnatvę.

Natūralu, kad visada mus trauks ten, kur šilčiau, minkčiau, patogiau, sočiau, tačiau – verta ir prisiminti diskomforto dovanas.

Pabaigai, noriu pasidalinti rašytojo Haruki Murakami, kuris yra nubėgęs 23 maratonus ir įveikęs vieną 100 km distanciją:

Nesu iš tų, kurių varomoji jėga yra apmąstymai. Esu vienas iš tų, kuriems akys atsiveria ir supratimo lygis pakyla į viršų tik tada, kai kūną apkrovus fiziniu darbu raumenys būna priverčiami aimanuoti (o kartais net šaukti).

P.S. Kviečiu pasidomėti olandų ledo žmogumi tituluojamo Wim Hofo gyvenimo istorija, kai jis po žmonos savižudybės, liko vienišu daugiavaikiu tėvu su dideliu skausmu širdy ir išgydė save šaltu vandeniu. Ne tik išgydė, bet ir pasiekė galybę Gineso rekordų, o dabar daugybė žmonių visame pasaulyje praktikuoja jo kvėpavimo metodą ir lenda į ledinį vandenį.

Tad palinkėjimas šiandienai – nebijokime diskomforto!