Šį retorinį klausimą išmeta į orą mano draugė, palydėdama jį cigaretės dūmo gyvatėle. „Bet kodėl, Beata? Kodėl mums kartais taip sunku vienai kitą palaikyti?”
Su tuo „kodėl” pati gyvenau galybę laiko. Nes man labai reikėjo tų sėkmingesnių, vyresnių, stipresnių moterų palaikymo. Tuo metu, kai žengiau pirmuosius žingsnius mane gąsdinančiais karjeros koridoriais. Och, kaip man jūsų reikėjo, didelės moterys!
Sutikau jų fantastiškų nemažai: dovanojusių savo sukneles, tam, kad gražiau atrodyčiau, pridengusių petimi, kai apsižliumbdavau viešoje vietoje, kalbėjusių su manimi naktimis po dvi valandas, nes maniau, kad sulūšiu, apgynusių, užstojusių, įkvėpusių, skvarbiu žvilgsniu žiūrėjusių ir sakiusių: „Viską tu išgyvensi, Beata. Tau pavyks.” Atrodo, kad mano dalis stiprybės šiandien yra sulipdyta iš jūsų gražių žodžių, palaikymo, vaišių, šiltų glėbių <3
Bet buvo ir kita pusė – labai keistų moterų. Gal tik tiek ir parašysiu. LABAI KEISTŲ.
KODĖL MOTERYS KARTAIS NEPALAIKO VIENA KITOS?
Mes augam apsuptos visokių mitų ir legendų, kurios skamba taip: „Oi, nu kolektyvas, kur vien moterys, tai neduok dieve! Gyvačių lizdas.”, „Man su vyrais bendrauti daug geriau, daug paprasčiau.”, „Moterų suprasti neįmanoma.” ir t.t.
Iš pradžių šitas frazes tik girdim, paskui imam jomis tikėti, vėliau – jas kartojame jau kitiems, galiausiai – imame jomis gyventi.
Dėl susiklosčiusių lyčių stereotipų pasaulyje: moterys – silpnoji, rūpestingoji, švelnioji, dailioji lytis, o vyrai – stiprioji, drąsioji, praktiškoji, racionalioji lytis, šeimos galva ir pan., moterys dar daugybės žmonių suvokime yra kažkur paraštėse, virtuvėje arba „savo vietoje”. Vien dėl to, kad jos turi vaginas vietoj varpų. A, ir dar dėl to, kad šachtininkėm niekada nedirbo.
Iš šių stereotipų driekiasi ištisi gyvenimo scenarijai, bendravimo modeliai ir net tai, kaip moterys suvokia kitas moteris.
Leidžiu sau pasvarstyti: jeigu tu save visada suvokei kaip tą „antrą lytį”, tą silpnesnę, dailesnę, emocionalesnę, tą „biškį” bijančią, nesugebančią, nu tokią, ne visai pakankamą, tai, visai gali būti, kad taip matysi ir kitas moteris.
O jeigu norėsi pasiekti kažko karjeroje, įsibrauti į tuos koridorius ar laiptus, kuriais vien vyrai laipioja, tikėtina, tau labiau apsimokės šlietis prie tos „stipresnės” lyties, visais būdais bandant įrodyti, kad tu ne tokia, kaip ta visa „silpnosios lyties” padermė.
Ir, jeigu tavo horizonte pasirodys dar viena, bandanti užsiropšti ant tų pačių laiptų kaip tu, tikėtina, tu jusi grėsmę – savo reputacijai, vardui, savo vietai, ir labiau apsimokės tą vargšę nukenksminti, kol dar išeina.
Ne visos taip elgiasi ir ne visos taip mąsto – ir ačiū dievui, bet, tikėtina, kad yra ir taip mąstančių.
TOS „KITOS MOTERYS”
Ar esate kada girdėjusios: „tu ne tokia, kaip kitos moterys” ir tai buvo pateikiama kaip komplimentas. Anksčiau, taip šiuos žodžius ir priimdavau, bet dabar iš nuostabos pakeliu antakius, klausdama: „Ką turi minty? Aš ne tokia, kaip Rūta Meilutytė, Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė? Brene Brown, Esther Perel, Silvana?..” Na, taip, gal dar ne tokia, bet aš pakeliui – į tokį profesionalumą, stiprybę, išmintį, kaip jų!
Tos „kitos moterys” yra nuostabios, protingos, stiprios ir daugybė jų man yra švyturys ir įkvėpimas mano kelyje! Tad tenedrįsta pikti liežuviai manęs su jomis priešinti.
Arba dar jie sako taip: „Kitos moterys ir darbus spėja nudirbti, ir namus gražiai susitvarkyti, ir vaikus užauginti, ir puikiai atrodyti, o tu… čia šiek tiek paplušėjai ir jau pavargus!” arba „Kitos tavo metų jau su dviem vaikais sėdi!” ir panašiai. Kalba norėdami supriešinti mane vėl su „tom kitom”, kad pasilygindama pasijusčiau prastesnė.
O gal aš galiu būti savimi, nesigrauždama, kad kažkur nespėju, kad kažkokia nepakankama esu, kad gyvenu ne pagal kitų man parašytą scenarijų? Ir tuo pat metu, gal galiu pažvelgti į tas kitas – daugiau spėjančias, gal net gražesnes, su vaikais ar be jų, su didesniais pasiekimais už mano – ir nuoširdžiai pasidžiaugti? Pasidžiaugti be paniekos, be sukąstų dantų, be noro sumenkinti? Tiesiog priimti, kad aš – čia, savo unikaliame gyvenime, o jos – savajame? Ir visur mes galime būti laimingos. Ir mums neprivaloma kiekviename žingsnyje lygintis, kuri puikiau atlieka „buvimo moterimi” vaidmenį.
KAS YRA MOTERIS?
Aš esu moteris. Kovos menų čempionė Rose Namajunas yra moteris. Alma Adamkienė yra moteris. Reperė Silvana yra moteris. Politikė Aušra Maldeikienė yra moteris. Mano močiutė Irena buvo moteris. Žemaitė buvo moteris. Ir mes visos – labai skirtingos. Nei šventosios, nei palaidūnės, tiesiog moterys, – kaip sakoma vienoje žymioje citatoje.
Mes visos ir kuriame tai, kas yra moteris. Mes galime (ir turime) keisti esančius stereotipus ir neleisti visuomenėms pasenusioms legendoms ar prietarams diktuoti mūsų gyvenimo scenarijus bei tai, kaip mes elgiamės su savimi ar viena su kita.
Nuotrauka Ugnė Henriko
20 Comments