Įkvėpk

Kodėl moterys kartais nemėgsta kitų moterų?

Šį retorinį klausimą išmeta į orą mano draugė, palydėdama jį cigaretės dūmo gyvatėle. „Bet kodėl, Beata? Kodėl mums kartais taip sunku vienai kitą palaikyti?“

Su tuo „kodėl“ pati gyvenau galybę laiko. Nes man labai reikėjo tų sėkmingesnių, vyresnių, stipresnių moterų palaikymo. Tuo metu, kai žengiau pirmuosius žingsnius mane gąsdinančiais karjeros koridoriais. Och, kaip man jūsų reikėjo, didelės moterys!

Sutikau jų fantastiškų nemažai: dovanojusių savo sukneles, tam, kad gražiau atrodyčiau, pridengusių petimi, kai apsižliumbdavau viešoje vietoje, kalbėjusių su manimi naktimis po dvi valandas, nes maniau, kad sulūšiu, apgynusių, užstojusių, įkvėpusių, skvarbiu žvilgsniu žiūrėjusių ir sakiusių: „Viską tu išgyvensi, Beata. Tau pavyks.“ Atrodo, kad mano dalis stiprybės šiandien yra sulipdyta iš jūsų gražių žodžių, palaikymo, vaišių, šiltų glėbių <3

Bet buvo ir kita pusė – labai keistų moterų. Gal tik tiek ir parašysiu. LABAI KEISTŲ.

KODĖL MOTERYS KARTAIS NEPALAIKO VIENA KITOS?

Mes augam apsuptos visokių mitų ir legendų, kurios skamba taip: „Oi, nu kolektyvas, kur vien moterys, tai neduok dieve! Gyvačių lizdas.“, „Man su vyrais bendrauti daug geriau, daug paprasčiau.“, „Moterų suprasti neįmanoma.“ ir t.t.

Iš pradžių šitas frazes tik girdim, paskui imam jomis tikėti, vėliau – jas kartojame jau kitiems, galiausiai – imame jomis gyventi.

Dėl susiklosčiusių lyčių stereotipų pasaulyje: moterys – silpnoji, rūpestingoji, švelnioji, dailioji lytis, o vyrai – stiprioji, drąsioji, praktiškoji, racionalioji lytis, šeimos galva ir pan., moterys dar daugybės žmonių suvokime yra kažkur paraštėse, virtuvėje arba „savo vietoje“. Vien dėl to, kad jos turi vaginas vietoj varpų. A, ir dar dėl to, kad šachtininkėm niekada nedirbo.

Iš šių stereotipų driekiasi ištisi gyvenimo scenarijai, bendravimo modeliai ir net tai, kaip moterys suvokia kitas moteris.

Leidžiu sau pasvarstyti: jeigu tu save visada suvokei kaip tą „antrą lytį“, tą silpnesnę, dailesnę, emocionalesnę, tą „biškį“ bijančią, nesugebančią, nu tokią, ne visai pakankamą, tai, visai gali būti, kad taip matysi ir kitas moteris.

O jeigu norėsi pasiekti kažko karjeroje, įsibrauti į tuos koridorius ar laiptus, kuriais vien vyrai laipioja, tikėtina, tau labiau apsimokės šlietis prie tos „stipresnės“ lyties, visais būdais bandant įrodyti, kad tu ne tokia, kaip ta visa „silpnosios lyties“ padermė.

Ir, jeigu tavo horizonte pasirodys dar viena, bandanti užsiropšti ant tų pačių laiptų kaip tu, tikėtina, tu jusi grėsmę – savo reputacijai, vardui, savo vietai, ir labiau apsimokės tą vargšę nukenksminti, kol dar išeina.

Ne visos taip elgiasi ir ne visos taip mąsto – ir ačiū dievui, bet, tikėtina, kad yra ir taip mąstančių.

TOS „KITOS MOTERYS“

Ar esate kada girdėjusios: „tu ne tokia, kaip kitos moterys“ ir tai buvo pateikiama kaip komplimentas. Anksčiau, taip šiuos žodžius ir priimdavau, bet dabar iš nuostabos pakeliu antakius, klausdama: „Ką turi minty? Aš ne tokia, kaip Rūta Meilutytė, Dalia Grybauskaitė, Ingrida Šimonytė? Brene Brown, Esther Perel, Silvana?..“ Na, taip, gal dar ne tokia, bet aš pakeliui – į tokį profesionalumą, stiprybę, išmintį, kaip jų!

Tos „kitos moterys“ yra nuostabios, protingos, stiprios ir daugybė jų man yra švyturys ir įkvėpimas mano kelyje! Tad tenedrįsta pikti liežuviai manęs su jomis priešinti.

Arba dar jie sako taip: „Kitos moterys ir darbus spėja nudirbti, ir namus gražiai susitvarkyti, ir vaikus užauginti, ir puikiai atrodyti, o tu… čia šiek tiek paplušėjai ir jau pavargus!“ arba „Kitos tavo metų jau su dviem vaikais sėdi!“ ir panašiai. Kalba norėdami supriešinti mane vėl su „tom kitom“, kad pasilygindama pasijusčiau prastesnė.

O gal aš galiu būti savimi, nesigrauždama, kad kažkur nespėju, kad kažkokia nepakankama esu, kad gyvenu ne pagal kitų man parašytą scenarijų? Ir tuo pat metu, gal galiu pažvelgti į tas kitas – daugiau spėjančias, gal net gražesnes, su vaikais ar be jų, su didesniais pasiekimais už mano – ir nuoširdžiai pasidžiaugti? Pasidžiaugti be paniekos, be sukąstų dantų, be noro sumenkinti? Tiesiog priimti, kad aš – čia, savo unikaliame gyvenime, o jos – savajame? Ir visur mes galime būti laimingos. Ir mums neprivaloma kiekviename žingsnyje lygintis, kuri puikiau atlieka „buvimo moterimi“ vaidmenį.

KAS YRA MOTERIS?

Aš esu moteris. Kovos menų čempionė Rose Namajunas yra moteris. Alma Adamkienė yra moteris. Reperė Silvana yra moteris. Politikė Aušra Maldeikienė yra moteris. Mano močiutė Irena buvo moteris. Žemaitė buvo moteris. Ir mes visos – labai skirtingos. Nei šventosios, nei palaidūnės, tiesiog moterys, – kaip sakoma vienoje žymioje citatoje.

Mes visos ir kuriame tai, kas yra moteris. Mes galime (ir turime) keisti esančius stereotipus ir neleisti visuomenėms pasenusioms legendoms ar prietarams diktuoti mūsų gyvenimo scenarijus bei tai, kaip mes elgiamės su savimi ar viena su kita.

Nuotrauka Ugnė Henriko

20 Comments

    Kristina

    6 liepos, 2020

    Daznai slapta pavydedavau kitoms moterims grozio, moteriskumo, pinigu, karjeros.. ir man tik labai neseniai atejo mintis, kad pavydeti nera ko, nes tai JU toks gyvenimo kelias, o MANO kitoks, vedantis per kitur, kitaip. Ir tai nereiskia, kad jis ves per maziau grazius krastovaizdzius! Aciu uz sias temas.

    Ieva

    6 liepos, 2020

    Labai sutinku,kad mes tokios nesuprantamos ir stengiamės į kažką lygiuotis.Ir jei kas nepasiseka atrodo,kad pasaulio pabaiga. Visą gyvenimą ir dabar vis kovoju su visais,nes nevartoju alkoholio ir visiems nu kaip čia,kodėl.Nes ir be jo ,kai užgroja muzika šoku ir be jo galiu juoktis iš banalybių ir be jo labai daug vyksta įdomių mano gyvenime akimirkų.Bet dėl to nesu kitokia,tiesiog aš esu aš. Ir kita gal taip norėtų,bet yra per daug vidinių stereotipų

    Greta

    6 liepos, 2020

    Aš irgi esu pastebėjusi, kad dauguma merginų mėgsta pabrėžti, jog “manęs kitos merginos niekada nemėgo”, arba “mano draugai visada būdavo vien vaikinai”. Kažkuriuo laiku ir aš norėjau tokia “kieta” būti, nors ir suprasdavau, kad neįtaikau į šiuos rėmus, nes turiu daug merginų draugių, dėl ko dabar labai džiaugiuosi.
    Tuo pačiu pilnai tikiu, kad laisvai galima turėti daugumą draugų vaikinų, natūraliai. Bet tas didžiavimasis tuo kažkaip keistai skamba.

      beata.tiskevic

      6 liepos, 2020

      Taaip, lyg draugai vaikinai turi savaime didesnę vertę nei draugės merginos. Aš irgi taip sakydavau :/

      Kieta Greta :)

      6 liepos, 2020

      Ne visada tai yra “didziavimasis”. Kitu atveju tai yra issakyta nuoskauda, kad tave merginos/moterys kazkada atstume mokykloje ar net galbut ir dbr atstumia darbe, nes jaucia ta pacia gresme, apie kuria cia raso Beata. Bet jums ta sakanti moteris jau yra subrendusi ir jai tai nebekelia skausmo ir ji pasako tai kaip salta fakta, kuris irgi gali atrodyti “kietai” 🙂 As esu is tu moteru. Paauglystes metais, kai pakeiciau mokykla, klaseje bendravau su vaikinais. Kadangi visos merginos jau is anksto buvo susiporavusios, man teko sedeti laisvoje vietoje tarp vaikinu. As jauciau is merginu atskyra, nes mane apkalbejo, nenoriai isleido i savo rata. Taip ir pritapau labiau vaikinu kompanijoje ir geriausi draugai klaseje buvo vaikinai. Ir turejau kitu draugiu, kuriu geriausi draugai klaseje buvo vaikinai. Jas taip pat apkalbejo klasiokes, tad naturalu, kad susibendravo su vaikinais. Ir veliau darbineje aplinkoje, lengviau rasdavau kalba su vaikinais ir vyrais, nes nemokejau bendrauti su moterimis darbineje aplinkoje, tikrai man reikedavo ideti dagiau pastangu su moterimis. Bet visko ismokstama. Esu kazkada ir as ta fakta issakiusi taip, lyg tai butu “kietai”, bet kai pradejau gilintis i save, kai kurie “kieti” faktai islindo kaip mazos traumos.

      Birute

      7 liepos, 2020

      Aš irgi panasiai jausdavausi, kad, matyt, nesu tokia kieta, kad mano drauges vien merginos. Gyvenime pasiseke, kad tiek mokykloj, tiek universitete, tiek isvykus gyvent i Londona susiradau puikiu draugiu, su kuriom vis dar palaikau rysius. Su kuriom nereikia apsimetineti ar maivytis. Teko dirbti visiskai vyriskam kolektyve, sutariau ir su vyrais, bet kaip dziaugiausi, kai jie idarbino dar viena mergina. Su vyrais tvirtu draugysciu nepavyko uzmegzti, nes visi, su kuriais kazkiek suartedavau kaip drauge, galiausiai noredavo romantiniu santykiu. Nebent tai butu draugiu vyrai arba kolegos, bet su tokiais kazkaip neisi tik dviese kavos 🙂. Esu girdejus ir apie gyvaciu kolektyvus ir apie pletkus ir pavyda, bet asmeniskai man nuskilo, kad neteko dirbti tokiam kolektyve. Visur visokiu zmoniu pasitaiko. Idomiausia, kai kolektyvas misrus, bet nu taip faina ir tie grynai moteriski pasibuvimai.

    Ineta

    6 liepos, 2020

    Mergaitės jau nuo 3jų metukų pradeda konkuruoti su mama dėl tėčio meilės. Konkurencija tarp moterų ateina iš labai giliai ir senai.. Pripažinus sau, kad Taip, aš konkuruoju su tavim, mano drauge, galima palengva pereiti į tikrą draugystę, bendrystę ir seserystę.

    Mua

    *

    6 liepos, 2020

    Beata, puikus tekstas!

    „Kitos moterys ir darbus spėja nudirbti, ir namus gražiai susitvarkyti, ir vaikus užauginti….“
    „Kitos tavo metų jau su dviem vaikais sėdi!”

    Mūsų visuomenėje vis dar labai gajus mitas, kad sėkminga moteris būtinai yra (ir turi būti!) mama. Nepavykusią santuoką visuomenė atleis, bet už vaikų neturėjimą (o ypač jei tai buvo sąmoningas pasirinkimas) plaks ir linčiuos. O kas stovės teisiančiųjų priešakyje? Dažniausiai tos moterys, kurios turi vaikų, nudirba darbus, sutvarko namus, gražiai atrodo ir …. yra visiškai emociškai išsekusios nuo nuotalinio bėgumo ir kokybiško laiko sau trūkumo.

    Taip ir susidaro ta priešprieša. Vienoje pusėje yra moterys bandančios gyventi kad ir ne tobulą visuomenės akyse, bet autentišką SAVO gyvenimą, o kitoje – bandančios gyventi taip „kaip reikia“, bandančios būti „geromis“ moterimis, „teisingomis“ moterimis, suspėti viską, turėti viską.

    Sigita

    6 liepos, 2020

    Pritariu, bet. Atrodo, kad su vyrais lengviau bendrauti, tartis, nes nebūna nieko paslėpto tarp eilučių, tuo tarpu su moterimis, pasitaiko, kad pasirodo kažko nepastebėjau, nepajaučiau ir pan. ir dėl to, kad esu konkretus žmogus, moterų tarpe, galimai esu nurašoma kaip nedraugiška. BET – taip galvojau anksčiau, dabar manau, kad čia ne lyties klausimas, nes yra visokių ir vyrų ir moterų.

    Daiva

    6 liepos, 2020

    Beata, ačiū Jums už viešai gvildenamas temas, kurios aktualios daugeliui.

    Asta

    6 liepos, 2020

    Beata, ačiū už šį nuostabų straipsnį! ❤️

    Daiva

    6 liepos, 2020

    Koks grazus spalvu derinys!

    Aurelija

    6 liepos, 2020

    Ir aš daugiau laiko praleisdavau su vaikinais, nes turiu šiek tiek vyresnį brolį. Ir kai tai paminiu turiu omenyje, kad suprantu vaikinus pakankamai gerai, nebijau išsipurvinti, mėgstu užsiimti sportu, kuriame reikia konkuruoti, rūpinuosi savo išvaizda, tačiau ne perdėtai, nesu ‘fyfa’, nemėgstu apkalbų, esu ‘paprasta’. Tik dabar perskaičiusi šį tekstą susimąsčiau, o ką kitą tai gali reikšti ir kodėl man tai reiškia būtent tai. Turbūt augdama mačiau būtent tokias merginas, ‘pasikėlusias’, vaidinančias, kad yra silpnos, vos pajudančias kokiose rungtynėse, nes juk suprakaituosi. Ir aš prie jų nepritapau. Bet tikrai, juk ne visos merginos tokios. Ir gal sakydama, kad geriau sutariau su vaikinais sudarau įvaizdį, kad apie visas moteris galvoju tai ką mačiau augdama. Ačiū už puikų tekstą!

    Aiste

    6 liepos, 2020

    Labai gera tema. Ypatingai kai dirbu moterų kolektyve, ir visad galvoju iš kur tiek pavydo, apkalbinėjimo. O taip norėtųsi,kad būtų palaikymas, o ne šmeižimas. Bet atkreipiau dėmesį,jei moteris nelaiminga ir gyvena ne taip kaip nori, tai tada ir apkalba, šmeižia,pavydi. Bet manau tokių moterų jau yra daug mažiau, nes sutinku daugiau palaikančių, motyvuojančių, ir draugiškesnių.
    Ir aš seniau,maniau, kad su vyrais daug lengviau bendrauti, bet tai ne tiesa yra daug nuostabių moterų.

      Giega

      7 liepos, 2020

      Jei galvojate,kad moterys apkalbineja ir sklaido gandus jusu darbovieteje tai Jus moterys, tikrai galite smarkiai suklysti! Dirbau vyriskame kolektyve su pietieciais, dievazi, ko tik neprisiklausiau sededama salia. Aptarimu sukneles ilgi, koju storuma, kas kam mirksi aki, ka atleidzia, ka ant kilimelio pakviete. O pasirodo visame ofise gandonesiai buvo tik vyrai 😀
      Tiesa, ir Lietuvoje kai teko dirbti misriame kolektyve pastebejau, kad vyrai turi didesne burna 🙂 Taip, kad savo paslaptys ir dusia patikekite tik zmogui kuri gerai pazistate, ne vyrui, ne moteriai tiesiog asmenybei.

    Muzika

    6 liepos, 2020

    Kaip bebūtų gaila, savo trumpam kelyje teko sutikti tikrai daug tu *keistų* moteru, kurioms atrodė trugde tai, kad ir tu moteris. Bet jos kaip tas rūkas, kažkur su laiku isbluko ir tik liko kaip nejaukus prisiminimas, *reminder* kokiu būti kad tokiu nebūti. Bet visai kitaip, kai pagalvoji apie tas įkvėpėjas, kurių kad ir buvo mažiau, bet jos tokios ryškios! beje apie kurias dar ir sklandė kažkokie raganu mitai 🙈 visada prisimeni jų šypsenas, palaikanti žvilgsnį, susyli net nuo minties apie jas ir kažkaip, visa gyvenimą liksi joms dėkinga, tarsi jos davė tai, ko įprastai niekas neduoda, nes juk normalu skandinti nemokanti plaukti, o ne jam ištiesti plaustą. Labai džiaugiuosi matydama vis populiarėjanti moterų palaikymą, dabar buti žiurkė šiek tiek gėda 🙂 tikiuosi šitą mada vis labiau populeres

    Rita

    7 liepos, 2020

    Aš niekada neturėjau problemų bendraujant nei su moteriškos, nei su vyriškos lyties atstovais, bet tuo tarpu iš daug moterų ir merginų esu girdėjusi, kad va su kitom moterim tai joms niekaip neišeidavo draugauti, o su manim visai kitaip. Ir net nežinau, kokia to priežastis. Manau, tiesiog jei žmogus pastebi, jog su viena ar kita lytim nesusikalba, tai turbūt problema slypi jo paties viduje. Tai jei trūksta moteriškos kompanijos, siulyčiau pabandyti paanalizuoti, kodėl yra ta priešprieša su kitomis moterimis. O jei netrūksta, tada mėgautis vyriška kompanija ir nesukti sau galvos.

    Violeta

    7 liepos, 2020

    Pavydas, noras būti geresnei, sėkmingesnei, pranašesnei už kitas. Toks požiūris užsilieka nuo pat paauglystės, nes tada tu ir pati dar tiksliai nesupranti, kaip elgtis, reaguoti turtėtum ir kaip iš tiesų norėtum.
    Tiesa, moteris viena kitos gali nemėgti dėl nesutampančių vertybių, nesuprantamų poelgių viena kitos atžvilgiu. O jei tai moteriai dar ir sekasi, kai tau jos poelgiai atrodo nepriimtini… Tiesa sakant, manau, kad tie patys dalykai galioja ir tarp vyrų. Tik gal jie tą jaučiamą priešiškumą lengviau nuslepia nei moterys.

    Sandra

    7 liepos, 2020

    Konkurencija tarp moteru yra is tiesu labai didele. Ir net nezinau kodel. Ar tai todel, kad moterys is tiesu nuo senu laiku laikomos silpnaja lytimi, pasak vyrus, nesugebancia racionaliai mastyti ir sprendimus priimanti vien is emocinio spontaniskumo?
    Labai daznai girdziu ta pasakyma „mano draugai vien vaikinai“ arba „labai gerai dirbti su vyrais“. Ir tame nieko blogo nera, blogai tuomet, kaip kad Beata raso: „Ir, jeigu tavo horizonte pasirodys dar viena, bandanti užsiropšti ant tų pačių laiptų kaip tu, tikėtina, tu jusi grėsmę – savo reputacijai, vardui, savo vietai, ir labiau apsimokės tą vargšę nukenksminti, kol dar išeina.“
    Manau, sitoje vietoje jau atsiranda problema: gilus vidinis isdidumas, demesio siekimas, noras buti demesio centre. Is to seka saves suvokimo“ miegas“, siauras ir uzdaras mastymas, varzymasis su kitomis kolegemis, kuris atnesa tik nerima ir nuolatine baime, nes VISADA atsiras moteru geresniu uz tave pacia.
    Ir vis delto, kaip gera, kai ateina suvokimas, kad nesi tobula. Ir nereikia tokia buti. Neprivalai. Kaip gera naturaliai augti, o ne kaip paselus stiebtis per kitu galvas.

    Inga

    7 liepos, 2020

    Mes esame nuostabios ir be galo skirtingos!

    Yra tokiu, kurios nori visur speti, viska zinoti, pamatyti, viskam vadovauti, apkalbeti ir tiesiog VISKO joms reikia. Visa tai atima labai daug energijos ir galiausiai nebelieka nei sekundes sau. Tiek stengiamasi del kitu, patikti ir itikti kitiems, o vienintelis zmogus, kuriam negali itikti yra vardu AS. Liudna ir man ju taip gaila nes pavydas bei perfekcionizmas padaro kazkokius monstrus.