Kelis mėnesius su partneriu Sauliumi gyvename Pašilaičiuose – laukiame, kol bus suremontuoti mūsų naujieji namai. Pašilaičiai yra mano gimtasis mikrorajonas – čia visos gatvės išvaikščiotos, visi šaligatviai nusėdėti ir kiekviena asfalto plytelė pažįstama. Sauliui – taip pat.

Vakarais jis išeina į čia esantį riedlenčių parką pavažinėti su paaugliais ir pradinukais (suaugę Pašilaičiuose riedlentėmis nesidomi). Vieną kartą užsukau ir aš ten – pastebėti, kaip jam sekasi.

Atsidūriau tikroje švysčiojančių ore riedlenčių, paspirtukų, rankų ir kojų mugėje: čia buvo galybė įvairaus amžiaus berniukų su savo spalvotomis ratuotomis priemonėmis, lakstė jie į visas puses kaip pašėlę, džiaugsmingais šūksniais ragindami vienas kitą nuriedėti nuo vis aukštesnės rampos.

Man buvo labai smagu stebėti visą šį vyksmą, tuomet pradėjau galvoti, kad šis parkas nebuvo atnaujintas nuo mano vaikystės laikų – duobės grindinyje dar gilesnės, o atsiknoję rampų kraštai primena senus plintusus.

Tuomet pagalvojau, kad tai yra viešosios, visiems skirtos vietos, – reiškias, finansuojamos iš mokesčių mokėtojų kišenės. „Bet verta, – pasvarsčiau, – kiek daug džiaugsmo jos suteikia vaikams!” Vėliau mano akys užkliuvo ir už šalia esančios krepšinio aikštelės, kuriai taip pat praverstų remontas ir… palaukite, o kur mergaitės?

Apsidairiau ir nei krepšinio aikštelėje, nei riedlenčių smagybėse nebuvo nė vienos mergaitės. Įsižiūrėjusi, pamačiau kelių mergaičių būrelį, susigūžusį parko kampe. Nė viena iš jų neturėjo riedlentės, jos tiesiog žvilgsniais stebėjo ir aptarinėjo berniukus.

Tai futbolo stadionai, krepšinio aikštelės, riedlenčių parkai… remiami mokesčių mokėtojų, visa tai priklauso berniukams? O kur yra mergaičių vietos? Ką jos veikia? Kas jų akis verčia degti (išskyrus berniukus)?

KODĖL MERGAITĖS NEŽAIDŽIA

Žinoma, visada yra atsakymas – jeigu jos norėtų, tai jos irgi važinėtų riedlente tarp visų berniukų. Ar mėtytų kamuolį į krepšį. Galbūt. O galbūt ir ne. Galbūt joms reikia teigiamai nuteikiančios aplinkos, padrąsinimų, dar reikia, kad pasikeistų mūsų visų stereotipinis požiūris ir nustotume mergaites gąsdinti, kad jos tik netaptų berniukais ir nesielgtų kaip berniukai, jeigu nustotume veiklas ir pramogas skirstyti pagal lytis… galbūt kažkas būtų kitaip?..

Aš nevarinėjau riedlente. Bet labai mėgau žaisti 21 arba kiaušą arba amerikankę su krepšinio kamuoliu. Vienu metu taip gerai pradėjau varyti, kad nugalėdavau už save keliais metais vyresnius drūtus bičus. Tuomet, prieš kiekvieną metimą jie mane pradėjo vadinti boba su kiaušais arba baba dyzel… Ėmiau jausti, kad žaidžiant „berniukiškus” žaidimus, nugalėti berniukus mergaitei nėra ok. Dėl to vis dažniau praleisdavau tuos žaidimus ar mesdama kamuolį nepersistengdavau.

O vieną kartą tie bičai iš aikštelės atėjo ir pasakė, kad nuo šiol jų laikas yra vakarais ir mergų žaisti jie nepriims. Jeigu norim, galim žaisti rytais arba dieną. Nuo tada, mes su draugėmis palengva atsiradome krepšinio aikštelės pakraščiuose, spoksančios į bernus, o ne drąsiai mėtančios kamuolius.

KAS YRA GERA MERGAITĖ?

Didelę mano gyvenimo dalį užėmė ir mano žingsnių tempą bei kryptį reguliavo „geros mergaitės” diktantas. Manęs prašydavo būti „gera mergaite”, kad padaryčiau paslaugą, atneščiau kažką, padėčiau suaugusiems arba tiesiog jiems netrukdyčiau. Ant manęs pykdavo, mane bausdavo ir gėdindavo, kai išeidavau už „geros mergaitės” rėmo, nors man jau tada atrodė, kad būtent ten ir prasideda didžiosios smagybės.

Betgi geros mergaitės neišsipurvina, jos svečiuose neužsisako antros cepelinų porcijos, jos neprieštarauja už save didesniems dėdėms, jos nesupyksta, kai kaimynų berniukas su kamuoliu spiria į galvą, daugiausiai, ką jos gali padaryti, tai apsiverkti, nes pykčio ir įsiūčio mergaitėms reikšti nevalia, jos nepastovi už save, o laukia, kada kas nors už jas tai padarys, jos nerodo pirštu tiesiai į dalykus, kurių nori, jos nesėdi išsiskėtusios (nors taip daug patogiau), jos nedaro to, kas visiškai lengvai leista berniukams (laipiojimas po medžius, grumtynės purve, futbolas lietui lyjant) ir riedlentėm jos, tikriausiai, nevažinėja, nes gali gi susižeisti, nusibrozdinti ar neduokdie, išsitepti!

Kai mes užaugame, prie tų „geros mergaitės” taisyklių prisideda dar apie penkiasdešimt ir mes gauname visą „kas yra tikra moteris” paketą. Žinoma, kad neprivaloma to laikytis ir niekas neprašo viso taisyklių rinkinio patvirtinti pas notarą, tačiau visi šie dėmenys kartais būna taip giliai įaugę į kraują, kad jau ir pati nežinai, kur ten tu, o kur tai, ko iš tavęs tikėjosi aplinka.

KODĖL BŪTI TIKRA MOTERIMI NEAPSIMOKA

Moteriškumo stereotipai labai panašūs kaip geros mergaitės – tikra moteris patyli net tada, kai vienintelė žino teisingą atsakymą, jos mandagumas yra aukščiau savigarbos, ji žino savo vietą (ta vieta maža, tyli ir kažkur kampe), ji daugiausiai dalykų daro dėl kitų, o dėl savęs – nebent per gimtadienį, jai svarbiausia, kaip ji atrodo kitiems, ar ji patinka kitiems, ar kiti ją myli, nes pati savęs mylėti ji negali – juk tai dievaži, būtų spjūvis kuklumo dievui į veidą, ji aukojasi ir tai yra nuostabu, ji atleidžia, nusileidžia ir nekelia isterijų (net jeigu tai tiesiog savo ribų ginimas).

Nepaklūstančioms tikros moters etikos kodeksui visuomenė – močiutės, tetos, nepažįstamos moterys ir t.t. nuolat primins, kad jos peržengė ribas – gėdins, baus, tyčiosis, juoksis, apkalbės. Jų gali gėdytis jų šeimos nariai. Kiti žmonės – jeigu galėtų, sudegintų. Taip anksčiau ir buvo elgiamasi su laisvomis, nepriklausomomis, stipriomis. Dabar jie degina mus akimis, liežuviais ir žodžiais (bent nepavojinga gyvybei).

Politikoje, versle, kur priimami rimti ir svarbūs sprendimai, nulemiantys visuomenės ateitį, moterys vis dar užima panašią vietą kaip riedlenčių parke. Politika ir verslas yra lyg vyrams priklausančios krepšinio ar riedlenčių aikštelės, kur moterims geriausiu atveju yra išskirtas laikas rytais arba dienos metu, ir, geriausia, kad jos nesimaišytų po kojomis. O jeigu kuri drąsuolė ir prasibrauna, užsiropščia ant aukščiausios rampos, tai ji turi būti labai stipri, nes į ją susisminga ne tik nirštančių vyrų, boba su kiaušais ją vadinančių, žvilgsniai, bet ir moterų iš aikštelės pakraščių replikos, vis primenančių jai, kur yra šios nesusipratėlės tikroji vieta. Netgi literatūroje dar neseniai labai stipriai figūravo „moterų literatūros” apibūdinimas.

Bet, mano apskaičiavimais ir pastebėjimais, būti tikra moterimi visiškai neapsimoka, nes ten, kur prasideda mano svajonių įgyvendinimas, drąsa, laisvė, nepriklausomybė, ten neįmanoma būti ta kuklia moterimi, nes siekiant savo svajonių yra privaloma mokėti už save pastovėti, įgarsinti savo mintis, balsą, rodyti pirštu tiesiai į tai, ko tu nori, apginti save, kai to reikia, mylėti save ir rūpintis savimi tam, kad galėtum tobulėti, būti dar drąsesnei, kartais visiškai nereikia būti mandagiai ir dažnai tenka griežtai nubrėžti savo ribas. Taip pat reikia nebijoti suklysti, nusibrozdinti, išsitepti ar sėdėti taip, kaip tau patogu. Siekiant savo svajonių neįmanoma visąlaik išlikti švariai, nesusivėlusiai ir tvarkingai – ne, kartais tampi panaši į laukinę laimingą beždžionę, kuri parnešė namo dar vieną išsvajotą bananą.

Siekiant savo svajonių neįmanoma visiems patikti ar įtikti. Nes tokia moteris meta iššūkį visoms gerų mergaičių ir tikrojo moteriškumo dogmoms bei mokymams, o kai kam vien nuo jos buvimo perštės akis, ji erzins, bet argi jai tai rūpi? Ji pasirinko nebestovėti riedlenčių parko kampe ir laukti, kada į ją pažiūrės patinkantis berniukas. Ji stovi pačios aukščiausios rampos viršūnėje ir kaupiasi dar vienam savo skrydžiui. Nukris – atsistos. Nusibrozdins – sugis (ir ne iki vestuvių – nusišvilpt jai ant jų). Išsiteps – pati ir išsiplaus.

Nuotraukos autorius Saulius Baradinskas