Kai kurie žmonės vienais ar kitais gyvenimo etapais vis ieško laimės. Televizijos, radijo laidose, žurnalų interviu, pašnekovai neretai yra kamuojami klausimais, panašiais į: „O kas jums yra laimė? Ar jūs laiminga(s) ir pan.”

Kas yra laimė, aš nežinau, bet kai išgirstu šį žodį, aš pagalvoju apie komfortą. Kaip tai atrodo? Na, kai eini į darbą ir žinai, kodėl į jį eini, tave jame motyvuoja naujos užduotys, iššūkiai, o užvėręs darbo vietos duris, tu vis dar su malonumu pagalvoji apie tai, ką nuveiksi rytoj arba ką galima buvo padaryti kitaip. Man atrodo, kad tai visai laimė.

Kai dirbi darbą, kuriame matai prasmę, kuriame gali augti, kuriame yra tau įdomių galvosūkių.

Taip pat man atrodo, kad laimė yra būti savo gyvenime su tais žmonėmis, su kuriais žinai, ką veiki. Kai nereikia apsimesti kažkuo kitu ar ištisas valandas automatiškai linksėti, vaidinant, kad tau įdomu, apie ką pasakoja pašnekovas, nors mielai vietoj to snūsteltum ar paskrolintum. Kai tie žmonės, esantys mūsų aplinkoje, mus motyvuoja, jų pasiekimai – džiugina, su jais gera būti. Na, manau, mums visiems reikia skirtingų dalykų iš žmonių.

Ir man yra laimė, kai tie dalykai puoselėjamose draugystėse atliepia mano individualius poreikius.

AR AŠ ESU LAIMINGA?

Visaip esu. Būnu ir pasiutusi, ir pavargusi, ir susierzinusi, bet, apskritai, manau, kad esu labai laimingas žmogus. Nors ne visada taip jaučiausi.

Aš irgi kadaise ėjau į darbus, kurių duris vos užvėrusi, užsimerkdavau ir sau pasakydavau: „Na, dabar viską pamirštam ir einam gyventi.” Puoselėjau santykius su žmonėmis, prie kurių privaidindavau tokią savo versiją, kuri jiems labiau tiktų ir patiktų. Nedrįsdavau prieštarauti, brėžti savo ribų, o ką jau kalbėti apie didesnius gyvenimo sprendimus – darbo ar profesijos keitimą, skyrybas.

Prieš žengdama šiuos žingsnius, labai ilgai mąstydavau apie tai, ką pagalvos mano autoritetai, draugai, pažįstami, visuomenė ir visiškai neskirdavau laiko tam, kad pasvarstyčiau, kaip jaučiuosi pati. Dėl to pokyčiams ryždavausi gana lėtai ir sugaišdavau labai daug laiko, bandydama nuslopinti kylančius maišto kupinus jausmus ir įtikinti save, kad „taigi viskas yra gerai, ko tu čia neprisitaikai.”

Daug klausiau patarimų, daug stebėjau, kaip gyvena kiti, daug vaikiausi kažkokio mistinio „prestižo”: kas yra „kieta” ir kas nėra „kieta”, bijojau pašaipų ir patyčių, dėl to daug laiko tūnojau sraigės kiaute, slopindama savo autentišką balsą ir mintis, kad tik niekam neužkliūčiau.

Dauguma šių dalykų man jau – tolima liūdna praeitis, o jeigu jums kyla klausimas, kaip su visu tuo dorojausi, kaip keičiau savo mąstymą ir išdrįsau imtis reikalingų pokyčių, tai visa tai išsamiai išdėsčiau savo Meilės sau pamokose. Ten papasakojau apie savo ilgą kelią ir metodus, kuriais vadovavausi, kad atsidurčiau darnoje su savimi.

MANO LAIMĖS ŠALTINIAI

Penktadienį važiavau į paskaitas autobusu ir įsijungiau Zemfiros dainas, kurių klausydavausi paauglystėje (kas skaitė mano knygą „Vyvenimas”, supras) ir staiga pajutau tokį nuostabų pilnatvės jausmą, kad baiminausi nebetilpsianti tame autobuse.

Manau, kad nėra vieno laimės recepto, kaip ir gyvenimo scenarijaus. Jų tiek daug ir mūsų visi itin skirtingi. Nė vienas kitas žmogus mums negali nupiešti mūsų maršruto – tik mes patys. Kas man būtų pasakęs, kad tokią nuostabią pilnatvę jusiu būtent 46 autobuse vieną rugsėjo popietę, klausydamasi Zemfiros ir važiuodama į pirmo kurso paskaitą? Beje, būdama 31 metų.

Žmonės man piešė visai kitus gyvenimo kelius. Šiek tiek jais myniau, bijodama juos nuvilti. Be to, jie buvo protingesni už mane, daugiau patyrę. Maniau, – reikia klausyti. Bet aš pradėjau gyventi būtent tuomet, kai nustojau klausyti. Kai išdrįsau išgirsti save, savo autentišką vidinį navigacijos balsą ir juo vadovautis.

Šiandien jis man sako: YOU HAVE ARRIVED.

Nuotrauka Annie Spratt/Unsplash