SAV terminas reiškia Suaugęs Alkoholiko Vaikas. SAV renkasi į savipagalbos grupes, jų yra įvairiuose Lietuvos miestuose.

Prie ko čia vaikai? – galbūt jums kils toks klausimas. Galbūt galvojate: nu jo, mano tėvas išgerdavo, kartais vos parsivilkdavo į namus, bet prie ko čia aš? Aš irgi kurį laiką taip galvojau, bet dabar manau, kad į priklausomybes linkę suaugę tai paverčia ne tik savo, bet ir visos šeimos liga.

Tokiose šeimose dažnai vyrauja panašus į šį scenarijus: vienas geria, yra paleidęs gyvenimą iš savo rankų, kitas maksimaliai viską kontroliuoja, rėkia, pyksta, maldauja, kad tas pasikeistų.

O per vidurį yra vaikas, kuris bando išspręsti dviejų tėvų problemas, gina nuo smurto, bando sustabdyti konfliktus ar pan. Tokie vaikai neturi erdvės savo jausmams, savo vaikystei, savo klaidoms, savo gyvenimui, nes jie įstrigę savo tėvų dramose.

Aš buvau vienas iš tokių vaikų. Niekada nesilankiau SAV grupėse, bet jau 7 metai einu į terapiją, skaitau knygas, kurios man padeda atpažinti iš vaikystės atsineštus modelius ir juos keisti.

Savo knygoje „Vyvenimas” išsamiai aprašiau savo šias patirtis. Pateikiu ištrauką:

„Jūs svajojate apie kompiuterį. Jums tiktų ir koks nors paprastas, senas, lėtai veikiantis. Visi klasėje jau seniai turi kompiuterius, net internetą turi, o jūs neturite. Vieną dieną jis jums nuperka kompiuterį. Jūs džiaugiatės, tą naktį prabundate kokius dvidešimt penkis kartus, kad patikrintumėte, ar kompiuteris tikras, ar jūs nesusapnavote.

Kitą dieną, eilinio konflikto metu matote, kaip jis bėga link jūsų kompiuterio ir krauju pasruvusiomis akimis grasina jį sudaužyti. Jūs nesuprantate, kodėl kompiuterį reikia daužyti, juk nei jis, nei jūs, šiandien nieko blogo nepadarė.

Ilgainiui nebeturite draugų, nes kai ateina žiema, lauke žaisti per šalta, o į namus kviesti draugus nejauku, nes bet kurią akimirką gali grįžti jis, įsvirduliuoti į jūsų kambarį ir pradėti nerišliais skiemenimis kažką sakyti. Jis galvos, kad tuo metu elgiasi kaip geriausias tėtis pasaulyje, o jūs norėsite numirti. Ir nesvarbu, kad jums tik aštuoneri. Alkoholikų vaikams amžius negalioja. Jiems visada šiek tiek per keturiasdešimt, net jei pase – aštuoneri.



Kadangi labai skaudu matyti savo mylimiausią žmogų šitaip nužmogėjusį, imi ir susikuri du žmones. Vieną, kurį myli, o to kito išmoksti nebematyti, neužkliūti, apeiti, patarnauti ir saugotis, kad tik nesu(si)žeistų. Tas pirmas – nuostabus, labai geras, puikų humoro jausmą turintis žmogus, su kuriuo taip gera kartu leisti laiką. Tai – žmogus, kurį vėliau visą gyvenimą teisinsi, ginsi ir jo alkoholizmo šaknų ieškosi šimtmečių istorijoje, kad tik apsaugotum nuo kaltės.Kur yra alkoholizmas, ten neilgai trukus pasirodo ir smurtas. Nėra lengva septynerių metų mergaitei sulaikyti sulaukėjusį vyrą. Bet kartais jai tai pavykdavo. Ji išmoko neverkti, nesiskųsti ir negailėti savęs, nes tuo metu mamai buvo dar sunkiau. Be to, jeigu konflikto metu stipriai verksi, jis gali ir tau užvožti, o tada bus sunkiau ruošti namų darbus.Kitą dieną mokykloje labai keista stebėti bendramokslius – antrokus, trečiokus, kasmet vis vyresnius, bet vis dar žaidžiančius, juokaujančius. O tu visąlaik galvoji, kaip bijai eiti namo. Tai didina atskirtį tarp tavęs ir bendramokslių.

Baigi dar tik keturias klases, dar nežinai, kas yra šalutinis sakinys, bet puikiai žinai, kad policija į namus neatvažiuoja, jei nėra rimtos fizinės žalos.

Taip ir bėgo dienos, kupinos nerimo, klausimų sau paslapčiomis: „kada tėtis grįš?“, maldų dievui, kad tik jį apsaugotų, baimės, isterijos, ašarų, nevilties, nesaugumo ir svajonių apie ramų, gražų gyvenimą, kur bent dieną galėčiau pabūti vaiku. Aš užaugau, mano gyvenimas kur kas ramesnis už tą, kurį gyvenau anksčiau, bet kartais gulėdama lovoje vis dar girdžiu, kaip tėtis vedžioja raktu aplink spyną, į ją nepataikydamas.”

Mano knygą „Vyvenimas” įsigyti galite čia: knygos.lt