Įkvėpk

Už ką esu dėkinga sau dvidešimtmetei?

Kartais iš jaunų merginų girdžiu, koks varginantis yra tas buvimas savo dvidešimtuosiuose: visi iš tavęs kažko tikisi. Tėvai vis laukia to faino berno Velykoms, dėstytojai – kad nepridarytum gėdos Universitetui, bendraamžiai – kad būtum kieta kompanijos siela ir taip toliau, o kai pati nuolat girdi apie tuos dvidešimtmečius, kurie užkariauja Pasaulines scenas, uždirba pirmąjį milijoną ar turi šimtus tūkstančių sekėjų, tai nuo visų šių minčių galima ir uždusti.

Aš nemanau, kad iš savęs reikalauti didelių dalykų yra blogai. Nėra blogai turėti tolimų užmojų bei ambicijų būti geriausiai. (Kaip serialas „Last Dance“ per Netflixą apie Michael Jordan parodė, nugalėtojo mentalitetas yra būtinas sėkmei)

Aš manau, kad reikalauti iš savęs tų dalykų, kurių pats (-i) nelabai nori, bet iš tavęs tikisi kiti, nėra gerai. O būnant dvidešimties būtent tai man ir buvo sunkiausia: atskirti ir suvokti, ko noriu pati ir išgirsti tai per aplinkos lūkesčių ir receptų man chorą.

DŽIAUGIUOSI, KAD BŪDAMA DVIDEŠIMTUOSIUOSE, AŠ:

1. IŠBANDŽIAU DAUG DARBŲ

Išgirdusi kiekvieną darbo pasiūlymą, pagalvodavau: „O kodėl ne?“ ir nėriau į naują patirtį. Bijojau, nerimavau, jaudinausi, bet palikdavau šiuos jausmus ant sofos ir eidavau išbandyti savęs. Daug dirbau nemokamai – tokiu būdu susipažinau su labai kietais žmonėmis ir tai man nudriekė tolimesnes galimybes.

2. LEIDAU SAU KLYSTI. DAUG KLYSTI

Klaidų nemėgau nei anksčiau, nei dabar, tačiau kažkuriuo metu suvokiau, kad gyvenimas nėra įmanomas be klaidų. Nebuvo lengva išdrįsti kurti savo dalykus, nes vienu metu buvau apsupta labai talentingų ir didelių žmonių: teatre turėjau galimybę dirbti su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, televizijoje su niekada žodžio kišenėje neieškančiu Andriumi Rožicku, mano tuometinis partneris, būdamas vos 27-erių, su savo filmu pateko į A lygio kino festivalį. Man atrodė, kad mane supa vien neklystantys genijai ir tokioje aplinkoje buvo nedrąsu pradėti daryti kažką savo.

Daug paprasčiau man atrodė likti genijų paunksmėje, šlietis prie jų idėjų – tai reikštų, kad klaidų nebus ir mane visi girs. Tačiau mano vidus vis reikalavo: „Beata, daryk savo dalykus, daryk juos!“

Ir dariau. Vienas pirmųjų mano išdrįsimų, projektas „Mes.Moterys“, kurį sukūrėme kartu su fotografe Neringa Rekašiūte, apskriejo visą pasaulį. Šiame straipsnyje galite pamatyti mano pirmąjį eskizą, skirtą šiai idėjai.

3. SUSITIKINĖJAU SU ĮVAIRIAIS VAIKINAIS

Nors atrodytų, padori mergina turėtų surasti TĄ SAU SKIRTĄJĮ dar aštuntoje klasėje ir su juo pragyventi visą gyvenimą, tačiau man taip nebuvo. Aš susitikinėdavau, skyriausi ir taikiausi, verkdavau į pagalvę, eidavau į tas vietas, kur lankosi JIS (kiekvieną pavasarį vis kitas), kartais eidavau į pasimatymus su tais, kurie man nelabai patiko, bet aš jiems patikau. Daug kartų skaudinau, daužiau širdis ir lygiai tiek pat gavau atgal. Gal net su kaupu.

Bet aš džiaugiuosi. Aš labai daug žmonių pažinau, pamačiau, kokie jie įvairūs, jie man labai daug davė, vieni lipdė sudužusią širdį, kitiems aš žaizdas mazgojau. Ne visi santykiai turi trukti visą gyvenimą, kai kurie yra skirti dviems nuostabioms savaitėms virš debesų.

4. PRADĖJAU LANKYTI PSICHOTERAPIJĄ

Pamenu, kaip dabar, tai buvo 2013 metų vasara, kai aš nusprendžiau būti su savo dabar jau buvusiu vyru. Buvau perskaičiusi Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, po kurios sublioviau visą patalynę ir supratau, kad turiu savo viduje dalykų, kuriuos man reikėtų pažinti.

Rupgjūtį apsilankiau pirmoje psichoterapijoje ir tai pakeitė mano gyvenimą – šviesyn, drąsyn ir geryn. Ši savęs tyrinėjimo kelionė niekada nesibaigs ir ji turėjo labai daug sunkių etapų, tačiau esu labai laiminga dėl to, kur mane tai atvedė.

5. KAD IŠSISKYRIAU

Kai susituokiau, man buvo 24 metai, o kai išsiskyriau, man buvo 26. Nebuvo lengva išdrįsti skirtis, bijojau priimti lengvabūdišką sprendimą dėl kurio vėliau tektų gailėtis. Besiskiriantiems: tikriausiai, yra normalu dvejoti, kai skiriesi, nes tu vedi save ten, kur plyti nežinios laukai. Tu tik turi viziją, kaip norėtum, kad tavo gyvenimas turėtų (ne)atrodyti, bet nežinai, ar tai įmanoma.

Išsiskyrimas buvo labai sunkus man. Tai mane sugriovė. Turėjau be galo tamsių minčių, bet dabar tam laikui esu beprotiškai dėkinga, nes tuo metu galutinai atsiribojau nuo aplinkos lūkesčių ir pradėjau kurti savo pačios autentišką gyvenimą, mažais žingsniais, be fejerverkų ir noro įtikti visiems. Aš supratau: kas iš to, jeigu visiems būsiu faina ir išoriškai labai sėkminga, bet kasdien galvosiu apie tai, kaip norėčiau numirti?

6. PALIKAU TAI IR TUOS, SU KUO NEBUVO PAKELIUI

Manęs instagrame dažnai jūs paklausiate: kaip žinoti, kada ateina metas atsisveikinti su senais draugais? Tai nėra lengvas klausimas, bet jeigu jis kyla apie tam tikrą žmogų, aplinką ar veiklą – tai jau daug reiškia.

Tai, kad išeiname, atsisveikiname, nepadaro blogais mūsų buvusių draugų ar mūsų pačių. Tai reiškia, kad mes judame kitur, o judėjimas yra gyvastis.

Aš labai tikiu tuo, kad tuščia vieta ilgai nebūna tuščia, dėl to, kai atlaisviname erdvę savo gyvenime, galvoje ar širdyje, į ją ateina tai, kas tuo metu mums labiau tinka.

Mes turime teisę išeiti (išskyrus iš savo vaikų gyvenimų – už juos esame atsakingi), pasitraukti, padaryti pauzę. Mūsų gyvenimo vairas yra mūsų rankose.

Aš su daug kuo atsisveikinau – ir su teatru, ir su radijumi, ir su kai kuriais žmonėmis, kuriuos myliu iki šiol. Tačiau kartais tiesiog toks aiškus tampa tas vidinis jausmas, kad „su tavimi nenueisiu ten, kur trokšta eiti mano širdis“ ir aš esu linkusi jo klausyti.

7. TAPAU VADOVE SAU PAČIAI

Man nepavyksta dirbti pastovaus darbo nuo 8 iki 5 – ta rutina mane išsunkia ir jau per porą mėnesių tampu klaikiai nelaiminga. Šį dalyką žinojau beveik visada, tad man kilo klausimas: iš ko aš gyvensiu? Televizijos laidos buvo puiki alternatyva: niekas neliepia sėdėti visą dieną, o ir uždarbis daug geresnis negu paprastame darbe, tačiau ir ten nesijaučiau iki galo patogiai: žmonių dėmesys, šviesos, darbo pobūdis, tai, kad turėdavau būti linksmintoja, mane labai nuvargindavo ir atsigauti prireikdavo kelių dienų. Supratau, kad ir vien tuo visą gyvenimą verstis negalėsiu.

Nuolat sukdavau galvą: kaip būti kūrėja, tačiau ir turėti pinigų, ir laisvo laiko? Esu dar šiame kelyje, bet jaučiuosi į jį įsibridusi jau iki kelių – nemažai nuveikta.

Vieną vasarą išdrįsau atsisakyti visų darbo pasiūlymų, visų pinigų, kuriuos žmonės planavo pervesti į mano sąskaitą. Nekėliau telefono ragelio, atsiribojau. Ir parašiau savo pirmąją knygą „Vyvenimas“. Tai buvo mano stipri ir tvirta pradžia mano, kaip savo gyvenimo kūrėjos, gyvenime.

Vos pasirodęs, „Vyvenimas“ mėgavosi neregėta sėkme ir palaikymu. Man pavyko! Bet netrukus pradėjo kirbėti klausimas: o kas dabar? Kas toliau? Savo gyvenime turėjau daug tylos ir didelę erdvę, kurią išsikovojau, man nebelabai kas skambino ir aš nežinojau, ką daryti su tuo.

Išsinuomavau 10 kv.m. ofisą. Ateidavau ten, pasėdėdavau prie stalo, spoksodama į priklijuotą lapelį ant sienos: „Aš pati save įdarbinau.“ ir laukiau idėjų. Išeidama padėkodavau: „ačiū už šiandien, iki.“ Po kelių mėnesių išgryninau Nebegėda.lt idėją ir sutikau savo verslo partnerę Kotryną Bass, iš kurios daug mokausi kasdien. Ši draugystė ir partnerystė apvertė mano mąstymą ir gyvenimą. Esu labai dėkinga.

Nebegėdos komandoje šiandien nuolatos dirba 6 žmonės, mes turime didelį pirkėjų ir gerbėjų būrį, o aš kasdien, eidama miegoti, pagalvoju: „O dieve, kaip gerai. Ačiū.“

8. DARIAU TAI, KO BIJOJAU

Aš nuolat dariau ir darau tai, ko bijau. Dažna darbo diena man prasideda klausimais sau: „Beata, o ką tu atidėlioji? Ko privengi? Ko bijai?“, kai išgryninu, puolu daryti tuos dalykus.

Tokiu būdu 26-erių būdama, išmokau plaukti. Tiesiog užsirašiau baseine į plaukimo pamokas ir ėjau. Springdama ašaromis, purtoma nerimo priepuolių, dusdama iš baimės, aš išmokau plaukti.

Mano baimės mane nuvedė daug toliau, negu mano drąsa.

JEIGU TU DABAR ESI DVIDEŠIMTUOSIUOSE

Mūsų visų keliai labai vingiuoti. Tai, kas suveikė man, tau gali visiškai nesuveikti. Kiekvieno iš mūsų užduotis – nutildyti išorinį triukšmą tam, kad išgirstume save. Tas vidinis balsas yra geriausias gidas. Jis veda kartais labai tamsiais, baisiais keliais, bet tas jausmas, kai pasiekiame pirmąją stotelę… yra fantastiškas. Ir tuomet einame toliau. Baimės ir jaudulys niekada nesibaigs. Tai reiškia, kad dar yra ko išmokti, dar yra kur nustebti, dar yra, ką nuveikti.

12 Comments

    Silvija

    24 gegužės, 2020

    ❤️

    Saulius Baradinskas

    24 gegužės, 2020

    Jėga! Wow! ❤️

    Balta

    25 gegužės, 2020

    Na del vaikinu tai nezinau – manau, kad kai pradejai eiti i terapija tai ir dramu sumazejo kazkiek arba ilgainiui, ne? Manau ir dvidesimtaisiais galima kurti santykius, kurie trunka keleta metu ir tas metymasis tik duoda “su kaupu” ir kas blogiausia bent mano patirtyje – ta kaupa paskui reikia islyginti… Tai toms, kurios neranda tvariu santykiu – pirmiausiai rekomenduociau terapija. Ir kuo anksciau tuo geriau. Man 34-i ir dabar esu pirmuose santykiuose kurie trunka ilgiau nei pusmeti… sunku jaustis naujoke santykiuose, kai jau tikrai noreciau vaiku.

      Mi

      25 gegužės, 2020

      Kiekvieno kelias skirtingas. Mokėti priimti gyvenimą ir patirtis tokias, kokios yra ar buvo, yra didžiulė vertybė 🌷
      Ačiū, Beata🍀

    Sonata

    25 gegužės, 2020

    Labai labai patiko, Ačiū 💖💖

    Edita

    25 gegužės, 2020

    Net nežinau, kodėl verkiu. ❤️

    Indrė

    25 gegužės, 2020

    Įkvepiančiai 💚 ačiū.

    Zivile

    25 gegužės, 2020

    Ačiū:) fainai įkvepia:)

    Loreta

    26 gegužės, 2020

    Kaip gera skaityti gyvenančio gyvenimą žmogaus užrašus, esi šaunuolė💖

    Ieva

    26 gegužės, 2020

    Susigraudinau skaitydama. Man 24 metai ir tikrai jaučiu begalinį spaudimą kylantį iš vidaus, kad turiu nuversti kalnus kiekvieną dieną. Noriu kurti savo, bet tos baimės ir nežinios purto, tiesiog purto. Skaitydama, pajaučiau viltį, kad viskas bus gerai 🧡 Ačiū, Beata.

    EVE

    26 gegužės, 2020

    Verkiu, bet bent ramiau. Ne man vienai nauji santykiai iškrenta kasmet. Ne aš viena 25 m. , o dar neužvaldžiau pasaulio 🙁 atrodo per daug savo laiko parduodu darbui 🙁 bet ką pati noriu daryti? Kaip gerai tiems, kurie nuo vaikystės tvirtai žino, ką veiks gyvenime…

    Evelina

    30 gegužės, 2020

    Man virš 20 ir aš: leidžiu sau klysti, esu savo vadovė ir darau tai ko bijau! Vaikino neturiu, bet ir savęs nespaudžiu bei niekur neskubu. Mėgaujuosi jaunyste ir sielos laisve💜