Atvirai, Tekstai

Kodėl aš taip ilgai lankau terapiją?

Drąsesni žmonės manęs to paklausia. Kartais ir pati to paklausiu savęs, nes vis išgirstu istorijas, kaip Petras nuėjo į vieną terapijos konsultaciją, viską suprato, grįžo namo ir tądien sutvarkė visą gyvenimą. Girdžiu, kaip Onutė lankė terapiją metus, tuomet psichologė jai įteikė susitvarkiusio žmogaus diplomą ir toliau Onutė gyveno ilgai ir laimingai.

Žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju. Ir dar kartą sau ir jums primenu, kokie mes visi skirtingi, kokios skirtingos patirčių, jausmų, reakcijų į gyvenimo situacijas, kombinacijos mumyse sukasi, dėl to, matyt, ir skirtingo ilgumo, pobūdžio ta terapija mums (ne)reikalinga.

TAI KODĖL AŠ TAIP ILGAI LANKAU TERAPIJĄ?

Atrodytų, kad turėtų jau su manimi būti viskas labai prastai, bet… aš manau, kad su manimi viskas kaip tik vis geryn eina ir aš lankau terapiją, kad būtų viskas dar geriau. Skirtingais laikotarpiais einu pas terapeutę dėl skirtingų priežasčių.

Kartais einu neturėdama apie ką kalbėtis, tuomet mes aptariame Jungo šešėlio teoriją, diskutuojame. Kartais iškyla sunkūs jausmai ar prisiminimai iš vaikystės, tai aptariame juos. Kartais pastebiu, kad jau ilgą laiką darau tą pačią klaidą santykiuose su žmonėmis – kalbamės, iš kur tai kyla ir kaip tai galėčiau pakeisti.

Kartais ištinka staigi nesėkmė arba kokia katastrofa ir tampa sunku kvėpuoti. Žinau, kad katastrofas tereikia iškvėpuoti, išbūti, nepasiduoti joms – jeigu pasiduodu joms, užklijuoju ant savo kaktos užrašą su žodžiu „katastrofa” ir tikėtina, tokiu būdu rizikuoju prikurti jų dar daugiau.

Kartais pradedu dirbti su nauju projektu, kuriam reikia visai kitokio mąstymo ir stiprybės. Terapijos metu ugdau tai savyje, repetuoju, atrandu savyje neatrastus šaltinius išminties ir valios.

Aš noriu gyventi gyvenimą, maksimaliai išnaudodama savo smegenų, kūno ir idėjų potencialą. O kas labiausiai trukdo jam skleistis? Ribos smegenyse. Terapija man padeda tas ribas pratempti, o kai kurias – net ištirpdyti. Su kiekvienais metais tampu vis laisvesnė, drąsesnė, su didesnėmis svajonėmis ir tvirtesniu žinojimu, kaip jas įgyvendinti. Terapijos indėlis į tai – didžiulis.

KOKIĄ ĮTAKĄ MUMS TURI VAIKYSTĖ?

Vaikystėje mes esame pažeidžiamiausi. Mes priimame žmones, kurie mus augina ir auklėja, kaip milžinus, visagalius, visažinius autoritetus. Jokių kitų tiesų nėra – tik jų tiesos. Jie atstoja mūsų visą pasaulį, kai augame ir formuoja gyvenimo suvokimą.

Kai išeiname į platų ir didelį suaugusių žmonių pasaulį, kai patys pradedame kurti santykius, mokame nuomą už butą, sprendžiame, kaip formuoti savo karjerą, – didžiąja dalimi vadovaujamės tomis senomis nuostatomis apie save, gyvenimą ir kitus žmones, pasėtomis mums dar vaikystėje.

Dažnai tos nuostatos mūsų gyvenime veikia automatiškai ir net nepastebimai. Nežinau, kodėl visą laiką pasirenku tokius pat bernus. Kodėl žmonės man vis lipa ant galvos? Visi sako, kad reikia mylėti save, bet aš savęs nekenčiu. – sakome mes ir stebimės, kaip čia atsidūrėme. Dažniausiai, tam tikra įvykių seka suformavo mums tam tikrą nuostatą, o ta nuostata toliau kuria mūsų gyvenimą ir situacijas.

Terapija padeda visus tuos įvykius ir nuostatas sučiupti už uodegos. Jeigu reikia – pakeisti kitomis mintimis, padedančiomis labiau save mylėti, branginti ir kurti gražią kasdienybę.

Lietuvoje labai sunku išdrįsti kritiškai pažvelgti į savo tėvus, vaikystę. Tuoj pat balsai iš šalies pradeda šaukti: KAIP BUVO, TAIP BUVO! NENEŠK ŠIUKŠLIŲ IŠ NAMŲ! TĖVAI AUGINO, KAIP MOKĖJO IR TAŠKAS!

Nežinau, ar visiems reikia knistis vaikystėje, bet, jeigu jaučiame, kad buksuojame, jeigu nesijaučiame gerai bendraudami su savo tėvais, jeigu jaučiame viduje esant stabdančias nuostatas bei ribas, – aš manau, kad tai daryti reikia.

MANO PATIRTIS

Mano kelias buvo ilgas ir sunkus. Jis vis dar tęsiasi, bet jaučiuosi jau labai daug nuveikusi. Jeigu nebūčiau išdrįsusi nukelti sudievintus tėvus nuo pjedestalo, išnešti šiukšles iš namų, išdžiaustyti nešvarius skalbinius viešai ar pasižiūrėti į savo vaikystės patirtis kritiškai, leisti sau išgyventi visus nemalonius jausmus – pyktį, nuoskaudas, baimę, liūdesį, nusivylimą – galbūt manęs čia nė nebūtų buvę, nes aš nebūčiau sugebėjusi viso to viduje išlaikyti.

O jeigu ir būčiau buvusi, man nepavyktų sukurti gražaus santykio su savimi, artimais žmonėmis, nerašyčiau knygų, nebūčiau tokia atvira ir drąsi, nesukurčiau verslo ir jūs tikrai dabar neskaitytumėt šių tekstų šioje svetainėje.

Nesilaikymas tų bendrai primestų taisyklių ir nebijojimas perkelti atsakomybės už tai, kaip mane augino, tėvams, savo jausmų pripažinimas buvo didelis žingsnis į šviesų gyvenimą. Ir prie to labai prisidėjo terapija.

Lankydama terapiją, susipažįstu su savo emocijomis, jausmais ir reakcijomis į žmones, įvykius ir gyvenimą. Terapijoje suprantu, ką su visu tuo veikti. Ji man padėjo išgyti nuo minčių apie savižudybę, polinkio į savidestrukciją.

KODĖL NEGALIU SU JUMIS DALINTIS SAVO TERAPEUTĖS KONTAKTAIS

Daug žmonių manęs to prašo. Aš nesidalinsiu savo terapeutės kontaktais, taip pat negaliu jums parekomenduoti ir kitų terapeutų. Kodėl? Nes aš jūsų nepažįstu. Nepažįstu ir tų terapeutų. Man atrodo, kad tai yra labai asmeniški ir jautrūs dalykai, kuriuos galime atrasti tik patys sau.

Terapeutas nėra stebukladarys. Jis nėra kaip „geriausias galvos taisytojas Vilniuje”. Jie neturi vienos formulės ar vieno recepto, jie nėra kaip būrėjai. Tai yra žmonės, kurie dialogo forma atveda mus pačius prie savų atsakymų. Terapijos sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių – gebėjimo įsiklausyti į savo jausmus, pažvelgti nepatogumams į akis, išdrįsti imtis gyvenimą keičiančių veiksmų (jeigu jų reikia).

PABAIGAI

Ar jums reikia ar nereikia terapijos, jūs taip pat tik patys galite tai nuspręsti. Ir jūsų reikalas yra, kaip ilgai ją lankyti. Aš, matyt, lankysiu terapiją visą gyvenimą. Man tai – geriausia vidinio dialogo forma. Esu dėkinga tai sau, kuri prieš 7 metus išdrįso įžengti į terapijos kabinetą. Dievaži, tai apvertė mano gyvenimą.

17 Comments

    Lina

    17 rugpjūčio, 2020

    Terapija yra labai stiprus patyrimas. Sutinku. Gimimas kitam gyvenimui. Tenka “pasigimdyti” save ir auginti tarsi jau kita zmogu. Juk idomu. Nelengva.Labai gera, kad daliniesi visais siais tekstais. Jie labai svarbus. Padeda “nubusti” ir islikti samoningu. Vis tik – nesibaigiantis procesas. Ir aleliuja kad jis toks😌

    Eugenija

    17 rugpjūčio, 2020

    Ačiū, Beata, už šį tekstą <3 Kažkaip nuramino ir padėjo sudėlioti savo mintis dėl terapijos lankymo, kurią lankau 2 metus. Taip pat sulaukiu nustebusių ir nesusipratusių reakcijų, kodėl TAIP ilgai einu į terapiją. Nors visada atsakau, kad nutrauksiu ją tada, kada intuityviai pajausiu, kad atėjo metas, tuo pačiu jausdavau ir vidinį spaudimą, kad reikia greičiau pasibaigti šiuos reikalus ir uždaryti šį etapą, nes va tada jau viskas bus gerai. Reikėjo susikurti sveikesnį savo pačios požiūrį ir santykį su šiuo dalyku. O gyvenimas vyksta toliau ir įvarių dalykų jame atsitinka ir terapija, savo ruožtu, padeda nepasimesti įvykių ir emocijų sukūryje, susidėlioti prioritetus, prasivalyti nuo negatyvo ir t.t.

    Nesvarbu

    17 rugpjūčio, 2020

    O aš klykiu iš skausmo,nes mano terapeutė mane metė. Pasakė,kad išeina atostogų,bet paaiškėjo,kad su kitais dirba. Jau trys mėnesiai „atostogauja”.Ta mergaitė,kuri vaikystėje patyrė visas galimas didžiausias traumas,po pusantrų metų galiausiai prisileidus žmogų,liko apgauta ir atstumta… Nepasiduosiu. Apsilaižysiu žaizdas ir mokysiuos pamilt savo vidinį vaiką.

      Veli

      17 rugpjūčio, 2020

      Tikrai tikrai nepasiduokite! Ir gal net siūlyčiau susirasti kitą terapeutą/-ę, nebijoti visų jų dėl to, kaip pasielgė vienas žmogus. Sėkmės!

      NT

      17 rugpjūčio, 2020

      Kaip skaudu.. O gai jūsų bendravimas buvo? Labai neprofesionalu taip elgtis sakyčiau..

      Gintarė

      17 rugpjūčio, 2020

      Oho!! Įdomu, ar tai telpa į etikos rėmus?? Suprantu, kad galima nutraukti santykį, bet tokiu būdu?

      Laura

      17 rugpjūčio, 2020

      Wow. Kaip neprofesionaliai. Juk galejo pasakyti, jog jaucia, kad negales padeti ar panasiai. Labai neprofesionalu.

    Virginija

    17 rugpjūčio, 2020

    Miela Beata,
    Tik prieš keletą dienų Tave atradau! Skaitau ir seku, ką Tu rašai ar veiki! Ačiū už Savęs dalinimasi – stipru, drąsu ir sveikintina!
    Manau, tie, kurie čia skaito ir visu tuo domisi, eina labai panašiu keliu kaip Tu, mąsto gana panašiai.
    Džiugu, kad mūsų “netuščių” gretos didėja.
    Apkabinu (nes visa pasaulį norėčiau apkabinti)!
    Virginija

    Ačiū

    17 rugpjūčio, 2020

    Ačiū Beata už šįbatsakymą,man visuomet kirbėjimo šis klausimas galvoje, kodėl tu taip ilgai lankai terapiją,kadangi pati lankaus pas terapeutą, kyla klausimas kada reikės daryt stop? Bet kaip ir tu sakai gyvenimas teka nuolat jame kažkas vyksta,ir yra geras jausmas kaskart terapijoje susitikt su pačia savimi,kartais tai ir tebūna viena vienintelė diena savaitėje su savimi,pritariu man ir ji padeda,nenoriu nutraukti,man tinka patinka,tik svarbu atrasti savo terapeutą!

    Paule

    17 rugpjūčio, 2020

    Lankiausi pas terapeuta . Bet kaip tai vyksta pirma karta net nežinai kaip ten viskas turi vykti. Visada kalbedavau tik tai aš… Ir man taip keista kad mažai kalba mano terapeutas. Nesakau kad man tai nepadėjo… Bet taip norisi gauti kažko iš jo… Bet išeina kad pats gauni kažką kad vien kalbi tu vienas…

      Sally

      25 rugpjūčio, 2020

      Aš irgi labai neseniai tik pradėjau eiti pas psichologą. Ir man irgi labai sunku iš pradžių buvo kažkaip apsiprasti, kad šneku daugiausia aš. Kažkaip labai nenatūralu. Aš sėdžiu dviese su žmogumi, kuriam pilu didžiausiais savo paslaptis, o apie jį nežinau beveik nieko ir nuomonės aiškios negaliu gauti, tik klausimus, kurie mane turėtų kažkur nuvesti. Suprantu, kad didžiausias darbas čia vis tiek turi būti mano ir iš tikrųjų vien nuo garsiai pasakytų dalykų daug kas keičiasi.

    Rūta

    17 rugpjūčio, 2020

    Pora metų svarstau apie psichoterapiją ir jai nepasiryžtu, nes esu gana uždara, sunku kalbėti apie tai kaip jaučiuosi. Negaliu pasigooglinti bet kokio specialisto ir eiti pas jį, vienaip ar kitaip turiu surast tą žmogų, kurį man širdis sakys, kad galiu juo pasitikėti. Esu įsitikinusi, kad psichoterapija yra vienintelis būdas man išsivaduoti iš užgniaužtų emocijų, panikos priepuolių. Nemanau, kad tai tik placebo efektas. Visai neseniai nusprendžiau, kad jau atėjo tas laikas, kol ne per vėlu. Žinau, kam rašyti, bet kuo ilgiau galvoju, tuo labiau dvejoju ar man pavyks, būti tokia atvira, kokia norėčiau būti. Savaitę laiko psichoterapeutei neišsiunčiu laiško, kabo juodraštis. Ir šis straipsnis lyg atvėrė man akis, kažkoks vidinis kabliukas, kad turiu tam pasiryžti. Tikiuosi man pavyks. Ačiū 🙏

      Ieva

      19 rugpjūčio, 2020

      Labai atjaučiu dėl vidinės savijautos, pamenu ir aš bijojau, nes atrodė kad gakiu išgirsti kažką labai baisaus apie save arba kad pabandysiu- nepadės ir nebeliks vilties.

      Nors mano pirmoji terapiautė visiškai buvo ne man skirta visvien tai padėjo ateiti ten kur esu.

      Bent jau aš priimu terapiją būtent kaip labai saugią vietą ir laiką atsiverti. Ir manau daug metų vaikštoma pas terapeutą kol pradedi atsiverinėti pats prieš save be terapeuto. Tad labai drąsinu pabandyti ir pasiklausti savęs kas blogiausio gali nutikti? Realiai galite tik išlošti. Linkiu sėkmės!

      Ir dar pastebiu kad “problematiškas žmogus” dažnai randasi toks dėl savo didelio vidinio pasaulio, tad galit šitiek daug gražaus pati iš savęs, linkiu greičiau tai atrasti , nes tai tarsi magiška.

      Man prireikė bent 1,5 metų, o jau eina ketvirti 🥰

      Marija

      27 rugpjūčio, 2020

      Ar pavyko? Nepažįstu Jūsų, bet labai palaikau! 🙂

    v

    17 rugpjūčio, 2020

    Labas, Beata! Ačiū, kad daliniesi.
    Kai skaičiau Vyvenimą ir kalbėjai apie savo terapeutę, man buvo keistas jausmas, kad kalbi ir apie mano Onutę 🧐
    Mintį iškart nuvijau – juk daugybė terapeutų Vilniuje, per maža tikimybė, kad galime lankytis pas tą pačiąją!
    Kol kartą prasilenkėme kabineto prieangyje!
    Buvo miela ir juokinga 🤍

    Vaida

    18 rugpjūčio, 2020

    Pradėjus ilgalaikį terapijos kelią, kažin ar įmanoma kada nors tai pabaigti. Taip, gali būti pertraukos, keistis terapeutai, keistis terapijos būdai.. Bet pamačius save – sąmoningesnę, laimingesnę, atviresnę, labiau suprantančią ir išjaučiančią – neįmanoma žengti atgal.

    Marija

    27 rugpjūčio, 2020

    O aš ilgai ėjau į terapiją, ir, atrodo, apie tiek daug dalykų kalbėta, tiek suprasta, bet iš pradžių padėjo mažai. Kreipiausi dėl stipraus nerimo. Atrodo, viską suvoki, bet nuolat lenda visokios baimės, kurių jokie racionalūs argumentai nenuveja.

    Paskui pradėjau gert antidepresantus ir nerimas tiesiog praėjo. Terapija buvo naudinga, nes dabar, kai žymiai geriau jaučiuosi, daug dalykų, suvoktų terapijos metu, galiu pritaikyti. Bet be antidepresantų mano nuotaikų kaita buvo tokia stipri, viskas taip lengvai išmušdavo iš vėžių, kad beveik negalėjau sau padėti.