Drąsesni žmonės manęs to paklausia. Kartais ir pati to paklausiu savęs, nes vis išgirstu istorijas, kaip Petras nuėjo į vieną terapijos konsultaciją, viską suprato, grįžo namo ir tądien sutvarkė visą gyvenimą. Girdžiu, kaip Onutė lankė terapiją metus, tuomet psichologė jai įteikė susitvarkiusio žmogaus diplomą ir toliau Onutė gyveno ilgai ir laimingai.
Žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju. Ir dar kartą sau ir jums primenu, kokie mes visi skirtingi, kokios skirtingos patirčių, jausmų, reakcijų į gyvenimo situacijas, kombinacijos mumyse sukasi, dėl to, matyt, ir skirtingo ilgumo, pobūdžio ta terapija mums (ne)reikalinga.
TAI KODĖL AŠ TAIP ILGAI LANKAU TERAPIJĄ?
Atrodytų, kad turėtų jau su manimi būti viskas labai prastai, bet… aš manau, kad su manimi viskas kaip tik vis geryn eina ir aš lankau terapiją, kad būtų viskas dar geriau. Skirtingais laikotarpiais einu pas terapeutę dėl skirtingų priežasčių.
Kartais einu neturėdama apie ką kalbėtis, tuomet mes aptariame Jungo šešėlio teoriją, diskutuojame. Kartais iškyla sunkūs jausmai ar prisiminimai iš vaikystės, tai aptariame juos. Kartais pastebiu, kad jau ilgą laiką darau tą pačią klaidą santykiuose su žmonėmis – kalbamės, iš kur tai kyla ir kaip tai galėčiau pakeisti.
Kartais ištinka staigi nesėkmė arba kokia katastrofa ir tampa sunku kvėpuoti. Žinau, kad katastrofas tereikia iškvėpuoti, išbūti, nepasiduoti joms – jeigu pasiduodu joms, užklijuoju ant savo kaktos užrašą su žodžiu „katastrofa” ir tikėtina, tokiu būdu rizikuoju prikurti jų dar daugiau.
Kartais pradedu dirbti su nauju projektu, kuriam reikia visai kitokio mąstymo ir stiprybės. Terapijos metu ugdau tai savyje, repetuoju, atrandu savyje neatrastus šaltinius išminties ir valios.
Aš noriu gyventi gyvenimą, maksimaliai išnaudodama savo smegenų, kūno ir idėjų potencialą. O kas labiausiai trukdo jam skleistis? Ribos smegenyse. Terapija man padeda tas ribas pratempti, o kai kurias – net ištirpdyti. Su kiekvienais metais tampu vis laisvesnė, drąsesnė, su didesnėmis svajonėmis ir tvirtesniu žinojimu, kaip jas įgyvendinti. Terapijos indėlis į tai – didžiulis.
KOKIĄ ĮTAKĄ MUMS TURI VAIKYSTĖ?
Vaikystėje mes esame pažeidžiamiausi. Mes priimame žmones, kurie mus augina ir auklėja, kaip milžinus, visagalius, visažinius autoritetus. Jokių kitų tiesų nėra – tik jų tiesos. Jie atstoja mūsų visą pasaulį, kai augame ir formuoja gyvenimo suvokimą.
Kai išeiname į platų ir didelį suaugusių žmonių pasaulį, kai patys pradedame kurti santykius, mokame nuomą už butą, sprendžiame, kaip formuoti savo karjerą, – didžiąja dalimi vadovaujamės tomis senomis nuostatomis apie save, gyvenimą ir kitus žmones, pasėtomis mums dar vaikystėje.
Dažnai tos nuostatos mūsų gyvenime veikia automatiškai ir net nepastebimai. Nežinau, kodėl visą laiką pasirenku tokius pat bernus. Kodėl žmonės man vis lipa ant galvos? Visi sako, kad reikia mylėti save, bet aš savęs nekenčiu. – sakome mes ir stebimės, kaip čia atsidūrėme. Dažniausiai, tam tikra įvykių seka suformavo mums tam tikrą nuostatą, o ta nuostata toliau kuria mūsų gyvenimą ir situacijas.
Terapija padeda visus tuos įvykius ir nuostatas sučiupti už uodegos. Jeigu reikia – pakeisti kitomis mintimis, padedančiomis labiau save mylėti, branginti ir kurti gražią kasdienybę.
Lietuvoje labai sunku išdrįsti kritiškai pažvelgti į savo tėvus, vaikystę. Tuoj pat balsai iš šalies pradeda šaukti: KAIP BUVO, TAIP BUVO! NENEŠK ŠIUKŠLIŲ IŠ NAMŲ! TĖVAI AUGINO, KAIP MOKĖJO IR TAŠKAS!
Nežinau, ar visiems reikia knistis vaikystėje, bet, jeigu jaučiame, kad buksuojame, jeigu nesijaučiame gerai bendraudami su savo tėvais, jeigu jaučiame viduje esant stabdančias nuostatas bei ribas, – aš manau, kad tai daryti reikia.
MANO PATIRTIS
Mano kelias buvo ilgas ir sunkus. Jis vis dar tęsiasi, bet jaučiuosi jau labai daug nuveikusi. Jeigu nebūčiau išdrįsusi nukelti sudievintus tėvus nuo pjedestalo, išnešti šiukšles iš namų, išdžiaustyti nešvarius skalbinius viešai ar pasižiūrėti į savo vaikystės patirtis kritiškai, leisti sau išgyventi visus nemalonius jausmus – pyktį, nuoskaudas, baimę, liūdesį, nusivylimą – galbūt manęs čia nė nebūtų buvę, nes aš nebūčiau sugebėjusi viso to viduje išlaikyti.
O jeigu ir būčiau buvusi, man nepavyktų sukurti gražaus santykio su savimi, artimais žmonėmis, nerašyčiau knygų, nebūčiau tokia atvira ir drąsi, nesukurčiau verslo ir jūs tikrai dabar neskaitytumėt šių tekstų šioje svetainėje.
Nesilaikymas tų bendrai primestų taisyklių ir nebijojimas perkelti atsakomybės už tai, kaip mane augino, tėvams, savo jausmų pripažinimas buvo didelis žingsnis į šviesų gyvenimą. Ir prie to labai prisidėjo terapija.
Lankydama terapiją, susipažįstu su savo emocijomis, jausmais ir reakcijomis į žmones, įvykius ir gyvenimą. Terapijoje suprantu, ką su visu tuo veikti. Ji man padėjo išgyti nuo minčių apie savižudybę, polinkio į savidestrukciją.
KODĖL NEGALIU SU JUMIS DALINTIS SAVO TERAPEUTĖS KONTAKTAIS
Daug žmonių manęs to prašo. Aš nesidalinsiu savo terapeutės kontaktais, taip pat negaliu jums parekomenduoti ir kitų terapeutų. Kodėl? Nes aš jūsų nepažįstu. Nepažįstu ir tų terapeutų. Man atrodo, kad tai yra labai asmeniški ir jautrūs dalykai, kuriuos galime atrasti tik patys sau.
Terapeutas nėra stebukladarys. Jis nėra kaip „geriausias galvos taisytojas Vilniuje”. Jie neturi vienos formulės ar vieno recepto, jie nėra kaip būrėjai. Tai yra žmonės, kurie dialogo forma atveda mus pačius prie savų atsakymų. Terapijos sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių – gebėjimo įsiklausyti į savo jausmus, pažvelgti nepatogumams į akis, išdrįsti imtis gyvenimą keičiančių veiksmų (jeigu jų reikia).
PABAIGAI
Ar jums reikia ar nereikia terapijos, jūs taip pat tik patys galite tai nuspręsti. Ir jūsų reikalas yra, kaip ilgai ją lankyti. Aš, matyt, lankysiu terapiją visą gyvenimą. Man tai – geriausia vidinio dialogo forma. Esu dėkinga tai sau, kuri prieš 7 metus išdrįso įžengti į terapijos kabinetą. Dievaži, tai apvertė mano gyvenimą.
17 Comments