Įkvėpk, Tekstai

Tėvynė ar tėvai?

Nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių rusakalbių šiuo metu susiduria su šia dilema. Patys tikintys vakarietiškomis vertybėmis, pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei, susiduria su kitaip mąstančiais tėvais. Bandydami kalbėtis su savo tėvais nesėkmingai bando perrėkti iš televizoriaus ekrano tėvams kalbančią margaritą simonyan ar kitus rusiškos propagandos mašinos balsus.

Šių žmonių padėtis išties kebli: vienoje pusėje yra tvirta ir drąsi Lietuva su jos žmonėmis, kurie savo palaikymu Ukrainai žiba visame pasaulyje, o kitoje pusėje yra juos užauginę tėvai, jų emocinis, kartais ir finansinis uostas. Ir ne tik tėvai, bet tai gali būti ir giminės, mylimos pusseserės ir pusbroliai, kaimynai, visas jų artimiausias kontekstas. Jo negali taip lengvai, kaip rusiško laivo, pasiųsti. Kodėl negali? Nes myli, nes tau brangus tas ryšys, nes kitaip, galimai, liksi vienas.

Ir čia atsiveria skaudi šios situacijos dichotomija: suvoki, kad myli ir nori saugoti ryšį su žmonėmis, kurie garbina asmenį, kurio veiksmai ir sprendimai tiesiogiai susiję su vaikų, moterų prievarta ir kraupiais žmonių kankinimais niekuo dėtoje šalyje Ukrainoje. Ką daryti tuomet?

Žinoma, kad su tuo nesusiduriantiems ši situacija atrodo daug paprastesnė, tačiau, tikriausiai, jūs nepuolėte savo tėvų išsižadėti už rasizmą, homofobiją ar seksizmą? Jeigu taip būtų, didžioji Lietuvos dalis nebendrautų su savo tėvais. Bet mes kažkaip bendraujame, bandome rasti bendrą kalbą, kartais – bandome perkalbėti, kiekvienas turime savų būdų ir gal net esame pasiekę nuostabių rezultatų.

Pavyzdžiui, man pavyko LGBT temoje su artimais žmonėmis pasistūmėti tuomet, kai pasidalinau, kad mano geriausias draugas iš mokyklos, kuris buvo labai mylimas mano tėvų, yra homoseksualus. Žmogaus nuomonę sunku, tačiau – pasirėmus į jums abiems pažįstamą pavyzdį, su kuriuo sieja emocinis ryšys, – gali pajudėti smegenų ledai.

Šiuo atveju, jeigu esate rusakalbis, kurio šeima, deja, palaiko putinizmą, – nesistenkite tuoj pat pakeisti jų nuomonės, aiškindamas, kokie jie kvaili su savo pažiūromis. Pasakokite apie savo emocijas, dalinkitės, kaip jus jaudina tai, kas dabar vyksta su Ukrainos žmonėmis. Papasakokite, kad Jurga, kurią jie pažįsta, jau suorganizavo antrą paramos daiktais autobusą į Ukrainą, o Pauliaus brolis išvyko savanoriauti į Lvivą. Dalinkitės tuo, ką jie pasakoja – ne siekdami įtikinti ar pakeisti jų nuomonę, o tiesiog dėl to, kad jums tai yra svarbu.

Venkite kaltinimų ir visų piktų žodžių, kuriuos norisi siųsti rusijos kryptimi.

Kai puolame ar kaltiname, kiti žmonės ginasi.

Kai jie ginasi, jie nebegirdi to, ką mes sakome ir, labai tikėtina, kad juos apims karštos emocijos. Kai priverčiame žmones ginti savo poziciją, jie atranda naujų argumentų jai, o tie argumentai yra kaip papildomi akmenys jų nuomonės tvirtovei – tokiu būdu ji dar labiau stiprėja.

Taip, galbūt jūsų tėvai yra proputiniški ir tai gali labai stipriai skaudinti, kelti labai daug kitų jausmų. Tačiau tuo pat metu jūsų tėvai (galbūt) jus užaugino su meile, (galbūt) jūs turėjote galybę nuostabių akimirkų kartu ar bendrus pomėgius. Remkitės į šias dalis. Jų proputiniška nuomonė yra viena dalis iš tūkstančio kitų. Atsiremkite į tai, kas jus sieja ir jungia. Kodėl taip sakau?

Nes nuomonė kartais yra tvirtesnė už kaulus – ji taip įsišaknijusi žmoguje, kad jos nepajudinsi ir nepakeisi vienu sakiniu.

Kuo labiau stengsiesi pakeisti, kuo labiau pulsi – tuo labiau atvirkštinį rezultatą gausi. Jeigu tikrai norite rezultatų, jums reikės labai daug kantrybės ir išminties. Mano rekomendacijos:

1. Nevenkite Ukrainos temos, neišsižadėkite savo pažiūrų, tačiau išbandykite skirtingus būdus tai komunikuoti. Aš rekomenduoju dalinimąsi emocijomis („aš taip nerimauju“, „šiandien apsiverkiau, skaitydama (-s) naujienas“ ir pan.), pasakojimą apie paramos akcijas, sutiktus žmones iš Ukrainos ir jų gerumą.

2. Priminkite ir sau, ir jiems, kad juos mylite ir, kad esate tas pats jų vaikas, kaip visuomet. Toliau skirkite laiką jūsų bendriems pomėgiams, tradicijoms.

3. Padėkite jiems atrasti alternatyvas: žiūrėdami rusiškas laidas jie tenkina informacijos, klausydamiesi prorusiškų muzikantų – pramogų poreikius. Kartu atraskite jiems įdomias alternatyvas. Pavyzdžiui, youtube yra laidų rusų kalba, kur patys rusai kritikuoja putino režimą, pateikia racionalius argumentus.

4. Visą savo energiją, kuri sukyla pykčio emocijos pavidalu dėl to, kad tėvai palaiko putiną, nukreipkite į dalyvavimą paramos akcijose ir kitokią pagalbą Ukrainai. Dalinkitės savo įspūdžiais su jais, socialiniuose tinkluose ar bendruose chat’uose.

Galiausiai, kiekvienas santykis yra unikalus ir jūs geriausiai pažįstate savo tėvus. Ir jūs tikriausiai patys geriau žinote būdus, kurie padėtų šioje situacijoje. Bet jeigu jūsų santykiai turi kitų problemų, o ši situacija yra paskutinis lašas, jeigu jie niekada negerbdavo jūsų nuomonės, jus niekino – tai nemanau, kad verta laikytis įsikibus į tą santykį ir visomis jėgomis bandyti jį „išgelbėti“. Pagarba turi būti abipusė. Netgi turint skirtingas nuomones, ji turi išlikti.

O jeigu norite kažką pakeisti, svarbiausia prisiminti, kad pokyčiai nutiks ne per vieną dieną (rusiška propaganda jiems savo melus pyškino ne vienerius metus) ir tai daryti reikia išmintingai. Sėkmės!

Pasidalinkite savo mintimis/patirtimis! Man labai įdomu, ką jūs mąstote šia tema, ypač, jeigu ši situacija jums artima.

Nuotr. Casey Horner Unsplash

8 Comments

    Jolita

    12 gegužės, 2022

    ne visai į klausimą, bet tiems „tėvams“ čia, LT, ne vieta. Ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lenkijoje ir t.t. Ir norėtųsi, kad teisiniai ir kiti reikalai dėl penktos kolonos išsiuntimo, ar ištrėmimo greičiau judėtų, juk Estija, Latvija jau išsiuntė iš savo šalių į kacapiją (ar kur) viena kitą veikėją. O tai gal kartu ir keliamos problemos sprendimas, tiesiog, – ne vieta čia jiems tada, jei jie „už Putiną“.

      beata.tiskevic

      12 gegužės, 2022

      Jūsų komentaras yra tiesiai propagandistams į dantis. Tai yra būtent tai, ką jie sako apie Baltijos šalis. Tai yra tai, kuo argumentuoja propagandistai mūsų „fašistiškumą“. Aš manau, kad mes esame daug daugiau, nei tokie „sprendimai“ ir tokios mintys. Aš manau, kad esame gerokai išmintingesni ir stipresni ir galime atrasti kitokius kelius, kurie būtų paremti europietiškomis vertybėmis.

    Rasa

    12 gegužės, 2022

    Mano rusė mama palaiko putiną. Baisiausia yra tai, kad ji save skaito labai dvasingu žmogumi. Pastoviai meldžiasi, sau niekada neleidžia jausti pykčio… Ir visuomet man ramiai kartoja, kad aš esu paklydus ir vieną dieną viską suprasiu (tiek dėl karo, tiek dėl kitko). Didelė dalim toks jos būdas prisidėjo prie mano įvairių psichologinių sutrikimų su kuriais dorojuos paskutinius 15 metų.
    Nemeluosiu, jei sakysiu, kad karo pradžia buvo vienas sunkiausių momentų gyvenime. Dėl tokio besąlygiško ir aklo rusijos propagandos gynimo mama seniau pykdavosi ir su mano lietuviu tėčiu. Po jo mirties ji viską internalizavo ir leidžia tik pati sau pasidžiaugti žiūrėdama propagandinius youtube video. Tai prasidėjus karui, kai visi artimieji (įskaitant mamos rusakalbę seserį) buvom toje apmirimo būsenoje, ji tik ramiai pasveikino savo rusakalbius pažįstamus su DNR ir LRN nepriklausybe, mano sesei pasakė, kad karas yra neišvengiamas ir būtinas sunaikinti vakarų blogiui, o mes to nematom nes mūsų akis dengia NATO užuolaida. Su manim apie tai ji išvis nekalba, nes žino, kad aš per jokį aspektą nesutiksiu su ja.
    Didžiausia vyšnia ant torto, kad po 2 savaičių po karo pradžios, su draugu važiavom iš Ukrainos pasiimti mamos pusėserės su marti ir kūdikiu anūku, kurie ir apsistojo dabar pas mamą. Važiuodami ten jautėme šokį tokį palengvėjimą. Lyg kažkaip padedam, bent vienai šeimai. Vis tik mano mamai jų atvykimas nepažadino jokių kitų jausmų. Ji vis tiek myli putiną, laiko karą šventu tik apie visą tai tyli ir ukrainietėms sako, kad viskas bus gerai.
    Vasario 24 diena man buvo tragiška ne tik bendrai dėl karo, bet ir asmeniškai, nes pasijaučiau, kad čia paskutinis ženklas, kad tas trokštamas ryšis su mama niekada niekada negalės būt pilnavertis.
    Stengiuos bendraut, rūpintis, kalbėt apie kitus reikalus, o gal ir užsiminti apie savo paramos būdus Ukrainai (nes ji vis tiek ignoruos), bet kiekviena interakcija dabar visuomet sukelia skausmą.

      beata.tiskevic

      13 gegužės, 2022

      Ačiū, kad pasidalinote. Kokia man neįprasta ši situacija: atrodo, kad niekas, net patys svariausi pavyzdžiai ar argumentai, nesugebėjo jūsų mamos įtikinti. Lyg ji gyventų visiškai nusisukusi nuo jūsų visų, atitolusi. Man tapo įdomu, retoriškai paklausiu: galbūt čia ne vien apie putinizmą, gal ji turi kažką panašaus į vengiantį prieraišumo tipą (avoidant attachment) ir visą gyvenimą buvo šiek tiek nuo jūsų visų nutolusi? Man tai paaiškintų, kodėl ir šioje temoje ji taip elgiasi. Bet dėl to yra visiškai liūdna. Labai palaikau ir atjaučiu jus. Ši situacija nėra lengva.

    Asta

    13 gegužės, 2022

    Aciu, kad dalinates. As kazkuri laika jauciausi tarsi viena susiduriu su tokia problema. Tik mano “putinistas” ne kas kitas o mano antra puse. Nebuciau kartu daug metu – skirciausi. Po karo pradzios priejom prie skyrybu jau 3 kartus del poziuriu skirtumo ir jo visisko abejingumo mano argumentams pvz kad “nenoriu matyti tavo kolorado juosteles per kazkokia geguzes 9ta, nes tai reprezenruoja rusu armija ir moteru ir vaiku prievartavima”. Jo atsakymas “geguzes 9ta nieko bendro neturi Su vaiku prievartavimu, nieks ten ju neprievartauja, o jei prievartauja tai amerikieciai ir neizeidinek Georgijaus juosteles ir pan”. Buvau ir pasiuntusnpaskui rusu laiva, buvau ir visa tauta sekta isvadinus, bandziau ir graziai aiskinti savo pozicija Su argumentais ir pavyzdziais. Bet rusiskumo ir putino is ruso neismusi, jiems per mazai sakoma “jei taip nekenti vakaru, kodel esi gimes vakaruose, kodel turi Latviska pasa ir kodel UK gyveni 20 metu, bet vistiek nekenti vakaru”🤯jie prie to neprate kad i akis db sakoma “ka cia veiki jei prieso vertybemis tiki” ir kai pasakai puola tada tipo kad mes “nacionalistai” ir tt. Pasaka be galo…

      beata.tiskevic

      13 gegužės, 2022

      Labai liūdna tai skaityti, Asta. Įsivaizduoju, kaip jums dabar nelengva :/

    Viktorija

    13 gegužės, 2022

    Ačiū už tekstą, Beata. Aktualus ir rezonuojantis ❤️ Man ši tema artima, esu panašioje situacijoje kaip komentarą palikusi Rasa. Mano mama turi asmenybės sutrikimų, taip pat yra labai religinga, o putiną mato kaip dievo siųstą šventąjį pasiuntinį įvesti pasaulyje tvarką. Man nuolat kartoja (ypač karo pradžioje), kad ateis laikas, ir „aš viską suprasiu ir sužinosiu tikrąją tiesą“. Vakarai – blogis, karą sukėlė NATO, putinas – gelbėtojas, rodomos naujienos apie sprogdinimus – suvaidintas fake’as. Skaudu tai girdėti ir dažnai sunku atrasti savyje jėgų ir kantrybės kalbėti su mama Ukrainos tema: nes karui prasidėjus užvirdavo pyktis girdint tokius dalykus, bet pulti nenorėjau – juk ji mano mama ir aš ją myliu.
    Be to, kaip ir rašei tekste: puolimas iššaukia gynybą, tad tai niekur neveda. Todėl kalbantis telefonu tiesiog dažnai padėdavau ragelį.

    Kurį laiką galvojau, kad nebenoriu bendrauti su mama apskritai.

    Dabar jau pamažu stengiuosi kalbėtis su mama Ukrainos tema, pasakoti apie išprievartautas moteris ir vaikus, apie rusų karių žiaurumą. Atrodo, atradau plyšį pasėti mamai abejonę per būtent šią prizmę – kalbėdama atskirti rusų karius kaip atskirą vienetą. T.y. kai mama sako „to negali būti, rusai tokia gera tauta, aš gyvenau rusijoje ir pažįstu tiek rusų, jie nė už ką negalėtų taip elgtis!“, aš atsakau neneigdama, kad tie rusai, kuriuos pažįsta ji ir kurie yra geros širdies žmonės, yra viena, BET rusų kariai nėra tie žmonės ir jie šiuo metu elgiasi labai žiauriai. Nebekalbu apie putiną, kalbu apie rusų karius ir jų veiksmus, ir, atrodo, pamažu mama pradeda klausytis ar bent girdėti.

    Nesitikiu, kad jos nuomonė staiga pasikeis ir greičiausiai ji visas Ukrainos žmonių aukas mato kaip švento avinėlio aukojimą šiame kare (o mane – naivuolę, mainpuliuoiamą Vakarų ir NATO), bet bent jau ji išgirsta mano susirūpinimą dėl kenčiančių nuo karo žmonių.

    Labai kompleksiška ir komplikuota tema.

    Ačiū už tekstą ir ačiū už erdvę išsikalbėti. ❤️

      beata.tiskevic

      13 gegužės, 2022

      Ačiū, Viktorija, už pasidalinimą. Labai džiaugiuosi, kad jūsų išmintingas bendravimas su mama duoda vaisių ir man taip liūdna dėl to, kaip ji viską mato, įsivaizduoju, kaip tai gali jus skaudinti. Laikykitės, stiprybės.