Nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių rusakalbių šiuo metu susiduria su šia dilema. Patys tikintys vakarietiškomis vertybėmis, pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei, susiduria su kitaip mąstančiais tėvais. Bandydami kalbėtis su savo tėvais nesėkmingai bando perrėkti iš televizoriaus ekrano tėvams kalbančią margaritą simonyan ar kitus rusiškos propagandos mašinos balsus.
Šių žmonių padėtis išties kebli: vienoje pusėje yra tvirta ir drąsi Lietuva su jos žmonėmis, kurie savo palaikymu Ukrainai žiba visame pasaulyje, o kitoje pusėje yra juos užauginę tėvai, jų emocinis, kartais ir finansinis uostas. Ir ne tik tėvai, bet tai gali būti ir giminės, mylimos pusseserės ir pusbroliai, kaimynai, visas jų artimiausias kontekstas. Jo negali taip lengvai, kaip rusiško laivo, pasiųsti. Kodėl negali? Nes myli, nes tau brangus tas ryšys, nes kitaip, galimai, liksi vienas.
Ir čia atsiveria skaudi šios situacijos dichotomija: suvoki, kad myli ir nori saugoti ryšį su žmonėmis, kurie garbina asmenį, kurio veiksmai ir sprendimai tiesiogiai susiję su vaikų, moterų prievarta ir kraupiais žmonių kankinimais niekuo dėtoje šalyje Ukrainoje. Ką daryti tuomet?
Žinoma, kad su tuo nesusiduriantiems ši situacija atrodo daug paprastesnė, tačiau, tikriausiai, jūs nepuolėte savo tėvų išsižadėti už rasizmą, homofobiją ar seksizmą? Jeigu taip būtų, didžioji Lietuvos dalis nebendrautų su savo tėvais. Bet mes kažkaip bendraujame, bandome rasti bendrą kalbą, kartais – bandome perkalbėti, kiekvienas turime savų būdų ir gal net esame pasiekę nuostabių rezultatų.
Pavyzdžiui, man pavyko LGBT temoje su artimais žmonėmis pasistūmėti tuomet, kai pasidalinau, kad mano geriausias draugas iš mokyklos, kuris buvo labai mylimas mano tėvų, yra homoseksualus. Žmogaus nuomonę sunku, tačiau – pasirėmus į jums abiems pažįstamą pavyzdį, su kuriuo sieja emocinis ryšys, – gali pajudėti smegenų ledai.
Šiuo atveju, jeigu esate rusakalbis, kurio šeima, deja, palaiko putinizmą, – nesistenkite tuoj pat pakeisti jų nuomonės, aiškindamas, kokie jie kvaili su savo pažiūromis. Pasakokite apie savo emocijas, dalinkitės, kaip jus jaudina tai, kas dabar vyksta su Ukrainos žmonėmis. Papasakokite, kad Jurga, kurią jie pažįsta, jau suorganizavo antrą paramos daiktais autobusą į Ukrainą, o Pauliaus brolis išvyko savanoriauti į Lvivą. Dalinkitės tuo, ką jie pasakoja – ne siekdami įtikinti ar pakeisti jų nuomonę, o tiesiog dėl to, kad jums tai yra svarbu.
Venkite kaltinimų ir visų piktų žodžių, kuriuos norisi siųsti rusijos kryptimi.
Kai puolame ar kaltiname, kiti žmonės ginasi.
Kai jie ginasi, jie nebegirdi to, ką mes sakome ir, labai tikėtina, kad juos apims karštos emocijos. Kai priverčiame žmones ginti savo poziciją, jie atranda naujų argumentų jai, o tie argumentai yra kaip papildomi akmenys jų nuomonės tvirtovei – tokiu būdu ji dar labiau stiprėja.
Taip, galbūt jūsų tėvai yra proputiniški ir tai gali labai stipriai skaudinti, kelti labai daug kitų jausmų. Tačiau tuo pat metu jūsų tėvai (galbūt) jus užaugino su meile, (galbūt) jūs turėjote galybę nuostabių akimirkų kartu ar bendrus pomėgius. Remkitės į šias dalis. Jų proputiniška nuomonė yra viena dalis iš tūkstančio kitų. Atsiremkite į tai, kas jus sieja ir jungia. Kodėl taip sakau?
Nes nuomonė kartais yra tvirtesnė už kaulus – ji taip įsišaknijusi žmoguje, kad jos nepajudinsi ir nepakeisi vienu sakiniu.
Kuo labiau stengsiesi pakeisti, kuo labiau pulsi – tuo labiau atvirkštinį rezultatą gausi. Jeigu tikrai norite rezultatų, jums reikės labai daug kantrybės ir išminties. Mano rekomendacijos:
1. Nevenkite Ukrainos temos, neišsižadėkite savo pažiūrų, tačiau išbandykite skirtingus būdus tai komunikuoti. Aš rekomenduoju dalinimąsi emocijomis („aš taip nerimauju”, „šiandien apsiverkiau, skaitydama (-s) naujienas” ir pan.), pasakojimą apie paramos akcijas, sutiktus žmones iš Ukrainos ir jų gerumą.
2. Priminkite ir sau, ir jiems, kad juos mylite ir, kad esate tas pats jų vaikas, kaip visuomet. Toliau skirkite laiką jūsų bendriems pomėgiams, tradicijoms.
3. Padėkite jiems atrasti alternatyvas: žiūrėdami rusiškas laidas jie tenkina informacijos, klausydamiesi prorusiškų muzikantų – pramogų poreikius. Kartu atraskite jiems įdomias alternatyvas. Pavyzdžiui, youtube yra laidų rusų kalba, kur patys rusai kritikuoja putino režimą, pateikia racionalius argumentus.
4. Visą savo energiją, kuri sukyla pykčio emocijos pavidalu dėl to, kad tėvai palaiko putiną, nukreipkite į dalyvavimą paramos akcijose ir kitokią pagalbą Ukrainai. Dalinkitės savo įspūdžiais su jais, socialiniuose tinkluose ar bendruose chat’uose.
Galiausiai, kiekvienas santykis yra unikalus ir jūs geriausiai pažįstate savo tėvus. Ir jūs tikriausiai patys geriau žinote būdus, kurie padėtų šioje situacijoje. Bet jeigu jūsų santykiai turi kitų problemų, o ši situacija yra paskutinis lašas, jeigu jie niekada negerbdavo jūsų nuomonės, jus niekino – tai nemanau, kad verta laikytis įsikibus į tą santykį ir visomis jėgomis bandyti jį „išgelbėti”. Pagarba turi būti abipusė. Netgi turint skirtingas nuomones, ji turi išlikti.
O jeigu norite kažką pakeisti, svarbiausia prisiminti, kad pokyčiai nutiks ne per vieną dieną (rusiška propaganda jiems savo melus pyškino ne vienerius metus) ir tai daryti reikia išmintingai. Sėkmės!
Pasidalinkite savo mintimis/patirtimis! Man labai įdomu, ką jūs mąstote šia tema, ypač, jeigu ši situacija jums artima.
Nuotr. Casey Horner Unsplash
9 Comments