Mano santykiai trukdavo trumpai, projektai – dar trumpiau. Pasižymėjau tuo, kad kaip raketa iššaudavau į viršų, bet nežinodavau, ką veikti, kai imu leistis. Man tapdavo nuobodu ir aš išeidavau.

Nesu raketų inžinerijos ekspertė, bet keliu prielaidą, kad raketos bekildamos išnaudoja daugiau kuro, negu paprasta Toyota, važiuodama keliu. Taip ir man: man reikėjo laaabai daug kuro.

Aš ir trumpalaikiai tikslai

Mano kuras buvo nuolatinis draugų palaikymas, patvirtinimas man, kad su manimi viskas yra gerai, kad aš galiu daryti vieną ar kitą projektą, kad man pasiseks. Dėl to kasdien su vis skirtingais draugais gėriau kavą ir ilgas valandas pliurpiau telefonu.

Dar nuolat tikrindavau socialinius tinklus, kuriuose taip pat man reikėjo nuolat kažką įkelti tam, kad pamatyčiau „like’ų”, atsiliepimų, teigiamų komentarų, pasistiprinčiau jais ir galėčiau ruoštis kitam raketos pakilimui.

Dar man reikėjo nuolat kažką valgyti: bent jau saldainuką ar sausainuką kartą per valandą, nes negi valandą dirbsiu susikoncentravusi, nepamaitinusi savęs gardžiu cukrumi?

Ir, žinoma, man reikėjo greitų ir staigių, didelių rezultatų: jiems neatėjus, mano rankos nusvirdavo ir mano raketa iš nusiminimo negalėdavo pakilti.

Dirbdavau per kelis darbus: rašiau tekstus žurnalams, portalams, vedžiau TV ir radijo laidas, renginius, moderavau diskusijas, vaidinau spektakliuose ir filmuose, vedžiau mokymus… bet mano vienas projektas ilgiausiai trukdavo vieną sezoną ir aš su nerimu laukdavau prodiuserių skambučio, ar bus antras, ar mane pakvies. Aš nuolat keldavau skambučius iš nežinomų numerių su viltimi, kad tai – pasiūlymas vesti renginį ir skaičiavau savo nuolat svyruojančias ir nestabilias pajamas. Nors toks gyvenimo etapas buvo pilnas džiaugsmų, įvairovės ir nuostabių projektų, jaučiau, kad visa tai nesusideda į krūvą, neišauga į kažką daugiau.

Ir tuomet aš pagalvojau apie skruzdėles: juk jeigu jos neštų smėlio smiltis į skirtingas vietas, jos niekada nepastatytų skruzdėlyno.

Kas mane paskatino keistis?

Kylantis kartėlis, artėjant trisdešimtmečiui dėl to, kad per dešimtmetį nieko stabilaus ar ilgalaikiško man nepavyko sukurti, paskatino mąstyti kitaip: mokytis išlaikyti discipliną nepriklausomai nuo to, ar aplinka mane maitina gražbylystėmis, ar manęs nepastebi, ar negali pakęsti. Išlaikyti discipliną ir dirbti prie savo projektų, nekemšant į save nei kavos, nei saldainių, nei telefoninių skambučių su palaikymu.

Aš norėjau susikurti sau darbą, kuriame praverstų mano analitinis mąstymas ir beribis kūrybiškumas, norėjau išmokti vairuoti, plaukti, įgyti antrą išsilavinimą, rašyti knygas, gyventi kur kas ramiau, stabiliau ir ne taip stipriai priklausyti nuo kitų.

Ir supratau, kad su savo tuometiniais įpročiais tikrai viso to nepadarysiu, dėl to man reikės mokytis keisti savo požiūrį ir elgesį.

Kas pasikeitė?

Kai pradėjau daryti pokyčius, stengtis būti labiau disciplinuota, siekti savo tikslų… nuo to laiko aš: parašiau savo knygą „Vyvenimas”, kuri tapo bestseleriu, įsigijau savo pirmąjį būstą, sukūriau verslą, kuris praėjusiais metais pasiekė 0,5 mln eurų apyvartą, išmokau plaukti ir vairuoti bei šiuo metu esu kelyje į antro išsilavinimo siekimą – esu antro kurso psichologijos Vilniaus Universitete studentė.

Aš supratau, kad visi santykiai, visi darbai anksčiau ar vėliau pabosta, nuvilia, iškelia iššūkių, nustebina, išmuša iš vėžių – tereikia išmokti su tuo išbūti, suprasti, kodėl tu nori tęsti ir… pasirodyti kitą dieną.

Kas man padeda dirbti prie ilgalaikių tikslų?

1. Ilgalaikiai tikslai – malonesni

Tikslas, kurio įgyvendinimui prireikia kelių ar keliolikos metų man dabar yra vertingesnis už trumpalaikį. Žinau, kad ilgalaikis tikslas, išsipildęs, užtvindys mano vidų palaima, šiluma ir dar labiau sutvirtins mano stuburą žodžiais: AŠ GALIU.

Ilgalaikių tikslų siekimas išmoko daugiau valios, kantrybės, ugdo labai patrauklias asmenybės savybes: ištvermę, ramybę ir suteikia daug išminties.

2. Ilgalaikiai tikslai duoda daugiau

Ilgalaikiai tikslai yra patvaresni, jie nenutinka per naktį, o tam, kad jų pasiektume, mes jau būname nuėję didžiulį kelią ir daug dalykų išmokę. Tai – nėra atsitiktinumas ar tiesiog sėkmė. Dėl to, po ilgalaikio tikslo išsipildymo, mes galime ir toliau ramiai dirbti, nes turime jau tvirtus raumenis ir aiškų žinojimą, kaip pasiekti to, ko norime.

3. Planavimas

Labai svarbu aiškiai žinoti, ko nori. Tuomet matyti savo metus arba 5-metį kaip žemėlapį, kuriame, tikslingai sudėlioję savo žingsnius, skyrę tam laiko, – galime pasiekti pačių didžiausių tikslų. Svarbiausia, protingai planuoti ir to plano laikytis. Nepaslysti ant greitų, bet taip viliojančių malonumų. Tai pasiekti tau padės planuotėje „Nuostabu” esanti sistema, kurią sukūriau tuomet, kai nusprendžiau tapti ilgalaikių tikslų sekėja.

4. Kas yra svarbu, o kas yra svarbiau

Žmonių poreikių patenkintojai, prie kurių save irgi priskiriu, kartais gali visiškai išsibarstyti, lakstydami ir džiugindami kitus. Nes visiems visada kažko reikia. Bet reikia žinoti, kada sustoti. Reikia aiškiai suprasti, kur yra kito žmogaus teritorija, į kurią veržtis mums nederėtų ir prisiminti, kad išgelbėti galime tik save. Taip pat ir priimti sprendimus galime tik savo gyvenime. Su kitais žmonėmis galime būti, juos išklausyti, suprasti, apkabinti, bet gyventi jiems savo gyvenimą reikės patiems. Kai tai supratau, mano gyvenime atsirado marios laiko veikti mano pačios dalykus.

5. Tikėti savimi

Jeigu netiki – reikia mokytis savimi tikėti, nes ilgalaikiams, dideliems tikslams to tikėjimo labai prireiks. Per bangas jį labai lengva pamesti ir tau būtina turėti savo viduje to tikėjimo šaltinį vėl. Kitus žmones mūsų kurui išnaudoti nėra pats fainiausias dalykas, dėl to, man atrodo, kad patvirtinimais, palaikymu ir pagyrimais sau, mes patys turime labiausiai pasirūpinti. Reikia tikėti, kad tau pavyks, tu padarysi, daug metų prieš akis link tavo tikslo – ir tu išbūsi juos visus. Tai labai padės einant kartais net labai banguotu keliu.