Įkvėpk, Tekstai

Būti su kitais ir būti savimi – ar tai suderinama?

Viena iš dažniausiai pasitaikančių žmonijos baimių, anot verywellmind.com, tarp vorų, aukščio ir gyvačių, yra viešojo kalbėjimo baimė. Kai kuriuos žmones gąsdina socialinės situacijos, jiems gali kelti nerimą vien mintis, kad juos kažkas stebės, jiems reikės kalbėti prieš kitus arba net teks patirti viešą pažeminimą.

Šiemet dalyvavau mokymuose, kur su maža jaukia grupele žmonių tobulinome savo profesinius įgūdžius. Viena iš užduočių buvo, atėjus mokymų pabaigai, pristatyti savo idėją prieš visus. Tiksliau, prieš Agnę, Joną, Saulę, Dianą, Dominyką ir kitus – žmones, su kuriais leidome visą savaitę mokydamiesi, juokaudami ir atviraudami. Nepaisant to, kad pertraukų ir pačių mokymų metu tarpusavy jautėmės labai jaukiai ir drąsiai, užlipę ant scenos, dauguma mūsų, labai jaudinosi. Tai atsispindėjo ir išoriškai: strigo balsas, raudonavo veidas, sulėtėjo arba pagreitėjo kalba, žmogus slėpėsi už stalo, kūno kalba buvo suvaržyta.

Tuomet pagalvojau: ko mes taip bijome? Kas mus taip gąsdina? Tikėtina, prie to prisidėjo ir mūsų lietuviška švietimo sistema, kur progą pasakyti daugiau negu du sakinius mes gauname tik 10-oje klasėje, kai ruošiamės kalbėjimo įskaitai. O kalbėti ir mėgautis savo kalbėjimu, leisti sau klysti, improvizuoti, žaisti, pokštauti, būti gyvam scenoje – daugybei žmonių tai yra nepasiekiami dalykai.

Kai atsistojame kalbėti prieš kitus, kai pristatome savo naują projektą viešai, kai net… savo darbo kolegų būry pasiūlome neįprastą idėją, mes atsiskiriame nuo būrio. Mes tampame kitu – kurį galima stebėti, vertinti, analizuoti. Jeigu neturi pasitikėjimo savimi, priėmimo savęs kaip atskiro žmogaus nuo kitų, drąsos būti kitokiu – būti sulipus būryje gali būti pats saugiausias jausmas.

Skaitau dabar labai įdomią Fritz Riemann knygą „Pagrindinės baimės formos” ir ten radau mintį į šią temą:

Kuo daugiau mes tampame savimi, tuo labiau skiriamės nuo kitų, tuo mažiau su jais turime bendro. Individuacija taip pat visuomet yra iškritimas iš kaip – kiti – būties saugumo, todėl susijusi su baime; bandos instinktas siekia šią baimę panaikinti, taip pat ir pasinėrimas į masę panaikina individuacijos baimę. Depresiškam žmogui ypač būdinga tokia baimė. Jam jau skyrimasis nuo kito, kitoks mąstymas ar jautimas gali sukelti praradimo baimę, nes jis ją patiria kaip nutolimą ar susvetimėjimą. Todėl jis bando panaikinti viską, kas jį skiria nuo kitų.

Savo gyvenime niekada nepatyriau laimės ir pilnatvės susiliejime su būriu. Tikriausiai, ir jums žinomos tokios situacijos, kai grupė žmonių kartu bando nueiti kažkur pavalgyti? Galiausiai, po dešimties minučių derybų vidury kelio, kažkodėl jie visi atsiduria ten, kur 90 proc. tos grupės žmonių nepatinka, neskanu ir nieko gero iš to nepavyksta. Tuo tarpu, vienam ar dviese išsirinkti valgymo įstaigą kur kas patogiau – reikia suderinti daug mažiau interesų, negaištamas laikas žmonių būrio debatams ar skirtingiems poreikiams.

Esu buvusi įvairiausiuose būriuose ir grupelėse, kurias vienijo tos pačios politinės vertybės, tų pačių revoliucijų troškimas, tie patys priešai, tos pačios nelaimės ar baimės – supratau, kad nieko gero nėra, kai susijungiu su žmonėmis per neigiamus dalykus. Pavyzdžiui, per pletkus arba per bendras nelaimes. Juk kažkada ateina ir pletkams, ir nelaimėms galas. Ateina diena, kai staiga atsiranda daugiau šviesos širdy, norisi džiaugtis, norisi būti lengvai, o aplink žmonės, su kuriais suartėjome per nelaimes. Jeigu jie nenorės keisti mūsų pokalbių temų, jeigu jie savo gyvenime nenorės ieškoti šviesos, tuomet, tikėtina, peiks ir kritikuos mane, nes baiminsis būti palikti.

Savo sekamoje instagramo paskyroje atradau tokią mintį:

Čia teigiama:

Nepririšk savęs prie tam tikro žmogaus, vietos, kompanijos ar organizacijos, ar projekto.
Susiek save su misija, ateitimi arba vertybių rinkiniu.
Tai yra geriausias būdas sekti paskui savo širdį ir išvengti prisirišimo prie to, kas tau netinka.

Man artimos šios mintys, tačiau aš neteigiu, kad, vos pasitaikius prastesnei dienai darbe ar santykyje, reikia, trenkus durimis, lėkti kitur. Net patys geriausi partneriai, net svajonių darbai ar pačios svajonės kartais užknisa, vargina arba atrodo kaip visai ne tai, ko norėjai. Kartais reikia išbūti ir išlaukti.

Bet yra keli kontroliniai ir labai nepatogūs klausimai: PER KĄ MES SUSIJUNGIAME (KAS MUS SIEJA)? KUR AŠ NUEISIU SU ŠIUO ŽMOGUMI, ŠIUO DARBU AR ŠIA KOMPANIJA?

Taigi, kas mus sieja ir per ką mes susijungiame?

Pavyzdžiui, aš ir mano (išgalvota) draugė Greta. Jeigu mes su ja susidraugavome tuomet, kai ją paliko Mikas, o mane Pranas ir mums taip gera kartu buvo eiti į barus, vynines, apraudoti savo situacijas ar skaityti eksų mums siųstas žinutes, tad, mažėjant mano skausmui dėl skyrybų su Pranu, didėjant norui gyventi toliau, kurti savo gyvenimą, galbūt pradėti lankyti sporto klubą, imtis naujų, sveikesnių pomėgių, gali būti, kad mes su Greta tolsime. Jeigu nerasime naujų temų ir kitų susijungimo būdų.

Savo gyvenime turėjau galybę nutrūkusių ryšių – gražiai, negražiai arba natūraliai (kai pamažu mažiau kalbatės, mažiau skambinate, o vėliau, susitikę gatvėje, jau ir nesustojate pasišnekėti). Ir nedidelis procentas ryšių išliko per audras, didžiulius gyvenimo pokyčius ir net per atstumą. Galvoju, kaip taip? Kame to išlikimo sėkmė?

Žinoma, kad tų dėsnių yra galybė, tačiau vienas man yra akivaizdus: kai su tuo žmogumi, su kuriuo kuriu ryšį, turime bendrų dalykų, kurie atsparūs laikmečiui, gyvenimo etapams ar valiutų kursui. Tai yra dalykai, kurie gyvena mūsų asmenybės pamate ir nėra lengvai pametami ar pašalinami. Manau, kad kiekviename iš mūsų tie dalykai skirtingi. Man svarbiausias dalykas yra augimas. Mane jis visada domino: emocinis, dvasinis, intelektinis. Ir tie mano draugai, su kuriais turiu ryšį jau daugiau negu dešimtmetį irgi nuolat auga. Kai mes susitinkame ir susiskambiname, net suprakaitavę pasakojame apie tai, į kurią pusę save auginti nutarėme šį kartą ir ką mums tai reiškia.

Man nesisekė draugauti su tais žmonėmis, kurie mano augimui dėjo lubas, komentavo jį arba bandė prisiklijuoti prie mano uodegos. Ne, aš noriu pati augti ir būti tarp augančių (savo kryptimi, linkme, ritmu). Mes neprivalome būti vienodi, kad būtume artimi.

Kitas klausimas: kur aš nueisiu su šiuo žmogumi, šiuo darbu ar šia kompanija?

Pakomentuosiu per paauglių pavyzdį. Pavyzdžiui, šiandien gali būti nieko tokio su Jonu, Luku ir Liepa praleisti pamokas ir parūkyti krūmuose. Visi taip darė ir tai kartais paaugliškai smagu. Bet jeigu mes ir rytoj tai darysime, ir poryt, ir dar kelias dienas… Vėliau, prisėdusi ruošti namų darbų, aš pajusiu keistą tingulį ir galvosiu: „O, čia visiškai nėra taip smagu, kaip rūkyti tuose krūmuose su draugais!“. Ir, neatsispyrus pagundai, gali susidaryti mėnesių mėnesiai tokios veiklos. Žinoma, kad tai paveiks pažymius, ateitį, santykius su kitais klasiokais.

Suaugusių pavyzdys. Turėjau kadaise pažįstamą, kuris svajojo tapti muzikantu, tačiau dirbo visai kitokį darbą. Darbas garantavo pajamas, paskolą, už kurią reikėjo mokėti ir kuriai labai pravertė atlyginimas. Tačiau mano pažįstamas vis kartojo, kad vieną dieną jis tikrai taps muzikantu, tik čia biškį padirbs. Grįžęs namo po darbo neturėdavo jėgų nei dainuoti, nei kurti dainų, nes pervargdavo, tad dažniausiai eidavo išgerti alaus. Gerdavo alų su panašiais į save čiuvais, kurie irgi buvo nustūmę savo ambicijas šalin. Dėl to jie tų temų vengdavo, apie darbus irgi nekalbėjo, nes tai, ką dirbo, jų nevežė. Tad jie aptardavo dalykus, kurie juos džiugino – naujausi sportbačiai, laikrodžiai, planšetės, visokie technikos stebuklai ir naujovės. Po tų pokalbių mano pažįstamas, grįžęs namo, kartais nusipirkdavo vieną ar kitą aptartą daiktą. Ir pasidžiaugdavo, kaip gerai, kad daug uždirba! Taip tas darbas jį siurbė vis gilyn ir gilyn – į materialinį komfortą, į alų su draugais ir stūmė tolyn nuo kūrybinių svajonių, kurios kuo toliau, tuo labiau atrodė kaip nesąmonė. Šiandien jis yra IT specialistas. Ir niekas jo nebeklausia, ar jis dar dainuos.

Arba: kur aš nueisiu, būdama su Jonu, jeigu toliau tęsime mūsų santykį? Turint minty tai, kad žmonės nebūtinai keičiasi, nes jie neprivalo to daryti. Taigi kur mes atsidursime su Jonu po penkerių metų, jeigu niekas nesikeis? Jeigu man nepatinka, kad Jonas vartoja per daug alkoholio, tikėtina, po penkerių metų jis jo vartos tiek pat kiek dabar arba dar daugiau? Jeigu jam nepriimtina kalbėtis apie santykius ir jis neatvirauja apie savo jausmus, tikėtina, taip bus toliau. Arba jeigu mano partnerė Ramunė visiškai nesirūpina finansiniais reikalais, jai nesvarbu, kur ji gyvens, ji lengvai prisitaiko prie bet kokių sąlygų, o aš noriu nuosavo būsto, kuriame kartu galėtume gyventi… Greičiausiai, Ramunės nusiteikimas nepasikeis ir ji tam turi teisę. O ką aš darysiu? Tuomet viena plėšysiuos, bandydama gauti paskolą, darydama remontą ir kurdama mums namus?

Čia tiesiog pavyzdžiai, bet man šis klausimas: kur aš nueisiu su šiuo žmogumi, šiuo darbu ar šia kompanija? labai praverčia.

Ir, kartais suvokus, kad su tais žmonėmis, su kuriais esu dabar, nenueisiu ten, kur norėčiau būti, nesusikursiu tokio gyvenimo, apie kokį svajoju, nes šių žmonių visai kiti tikslai, pomėgiai ir svajonės, – tenka pasukti ieškoti kitų bendražygių arba, aiškiai brėžiant ribas, priimant savo ir kitų skirtingumą, eiti link savo tikslų būnant su tais žmonėmis, su kuriais esi dabar, nekreipiant dėmesio į jų kritiką, nepasitenkinimą, tylą ar kitas reakcijas. Nepykstant dėl to, kad jie kitokie, skirtingi ir domisi kitais dalykais. Galiausiai, juk neprivalome būti vienodi, kad būtume artimi.

O kai tie skirtumai labai užknis, visada galima pasitraukti.

10 Comments

    Joana

    19 spalio, 2020

    Labai patiko šis tekstas. Man atrodo jis tiek daug apima dalykų: tai ne tik apie buvimą savimi kitų žmonių kompanijoje, bet ir dabar apie įsivertinimą, kada reiktų paleisti vienus ar kitus žmones, kurie nepriima tavęs tokio koks esi. Tuo pačiu užsiminta pabaigoje apie ribų nustatymą, kas yra visiška meilės sau forma. Ačiū, Beata, kad sugebi tiek daug aprėpti viename tekste. Labai įdomu buvo skaityti!

      Kristina

      19 spalio, 2020

      Labai geras paskutinis sakinys: ,, Galiausiai, juk neprivalome būti vienodi, kad būtume artimi.“

    Kornelija

    19 spalio, 2020

    žiauriai geras tekstas. man šiandien to reikėjo. ir vakar. ačiū.

    Daivina

    19 spalio, 2020

    Beata, labai geros. pamokančios (nepamokslaujant😀), taiklios mintys. Ir taip visuose straipsniuose. Iš kur pas jus tiek išjaustos išminties? Mokėjimas išdėstyti mintis. Linkiu nepamesti ryžto baigti pradėtus mokslus. Ir nesugadinti mokslais savo nuojautos ir gyvenimo supratimo. 😅. Dideliausios sėkmės ir įdomių iššūkių.

    Gintarė

    19 spalio, 2020

    Šiuo metu labai svarstau apie išėjimą iš darbo ir šiame tekste radau sau atsakymą į mano abejones: „KUR AŠ NUEISIU SU ŠIUO ŽMOGUMI, ŠIUO DARBU AR ŠIA KOMPANIJA?”.
    Atsakymas visuomet gyvenime čia pat, laiku ir vietoje.
    Ačiū, Beata.

    Dovilė

    19 spalio, 2020

    Wow!
    Šis straipsnis toks taiklus ir man pačiu laiku! Toks įkvepiantis tikėti savimi, savo tikslais ir jų siekti ir atsirinkti žmonės su kuriais yra pakeliui jų siekti.
    Labai ačiū Beata, kad rašai, kad daliniesi! Manau, kad darai labai vertingą darbą.

    Tomas

    19 spalio, 2020

    Apie baime kalbėti publikai (scenos baimę)
    Aš sau apibrėžiau, jog eidamas į scena aš bijau labai stipriai suklysti, susifeilinti.
    Aš bijau tada, kai ne esu tikras tame ką tuoj pasakysiu, papasakosiu, padeklamuosiu, pagrosiu ar padainuosiu.
    Jeigu moku viska puikiai, ir, pavyzdžiui kaip sakėte Jūs Beata, pristatyt idėją, tai jeigu tarkim aš tą idėja pats pilnai išmanyčiau ir suprasčiau, ir žinočiau KĄ aš noriu pasakyti tiksliai, man nebūtų jokios baimės. Na, beveik 😉

      Erika

      24 spalio, 2020

      Taip! Ir aš pastebėjau, jog jei puikiai išmanau dalyką, kuriuo kalbu – viskas yra daug lengviau. Tik nežinau ar čia privalumas ar trūkumas.
      Nesvarbu, ar tai būtų paprasta prezentacija universitete, ar pasiūlymas darbe – norint pristatyti turiu išmokti nuo A iki Ž, net to, ko nebūtina. Ir toks noras eiti šnekėti pilnai pasiruošūs apkrauna galvą ir valią iš viso pradėti judėti, nes žinai, jog jei norėsi atsistoti prieš visus – tavęs laukia kosminis darbas iki to.. 🙂

    Vaida

    22 spalio, 2020

    Beáta, siūlyčiau paskaityti J. Demartini knygą arba lietuvišką arba anglišką versiją. Ten jis ir moko atsigręžti į save, kaip susibalansuoti krizinės situacijose ir daryti tai ko tu nori, o ne tai ką reikia. Labai gera knyga, ką tik pasirodžiusi. Galėčiau ir daugiau papasakoti apie tai.

    Indrė

    26 spalio, 2020

    Vienas labiausiai patikusių tekstų.
    Labai įkvėpė apmąstymams apie mano pčios santykius su kitais asmeninis, ypač draugų kompanijomis.
    Dekoju 🙂