Aš nesu iš tų žmonių, kuriems drabužiai „natūraliai” susiderina ir, kurie sugeba tuoj pat pamatyti, kad prie raudonos suknelės gali puikiai tikti „nude” bateliai ir ten darkažkoksten rankinukas. Tiesą pasakius, išvaizdos dalykai į mano TOP3 svarbiausius ir įdomiausius gyvenimo prioritetus nepatenka, bet aš noriu atrodyti taip, kad man būtų patogu ir būčiau visų pirma pati sau faina.

Jeigu tu – gyveni ir mąstai panašiai, galbūt šis tekstas tau bus naudingas. Jeigu tu nori nesukti galvos, kas tiks prie ryškiai žalių kelnių ir ką daryti, kad neturi batų, kurie tiktų prie jų – jeigu nori, įdėdama kuo mažiau pastangų, apsirengti kasdien taip, kad būtum sau okei ir jaustumeis savame kailyje, pasidalinsiu su tavimi 10 punktų, kurie tau gali padėti.

A.Čechovas savo pjesėje „Dėdė Vania” rašė taip:

Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.

Aš iš dalies pritariu. Nemanau, kad turi viskas būti tobula, nemanau, kad viskas turi būti pagal standartus ir turėtume papūstom lūpom švytuoti per gatves ant kablų, ant kurių neišsilaikom – ne, aš manau, kad, kai visos mūsų sritys yra harmoningos, kai visos gauna mūsų dėmesį, kai mes pasirūpiname savo siela, drabužiais, veidu ir mintimis – nė vieno neapleidžiame ir leidžiame visoms dalims viena kitą papildyti, atspindėti, manau, kad tai yra TAI.

1. STILISTO KONSULTACIJA

Lietuvoje mes turime nemažai nuostabių stilistų. Mano mėgstamiausia yra Ula Kotryna Tulevičiūtė. Ula mane kelis sezonus rengė televizijoje, padėjo atrasti savo stilių, o kai, po didelių gyvenimo pokyčių norėjau atsinaujinti savo spintą, kreipiausi į Ulą ir ji man tąkart parekomendavo universalius drabužius, kurie atsparūs mados tendencijoms bei laikui. Nors konsultavausi su ja prieš 5 metus, kai kuriuos iš jos rekomenduotų drabužių turiu iki šiol. Kas tai? Juodos odinės kelnės, kokybiški mėlyni džinsai, balti marškiniai, juodas kokybiškas švarkas, odinė (dirbtinės odos) striukė, klasikinio kirpimo rudeninis paltas.

Stilistas gali padėti peržiūrėti tai, kas dabar yra spintoje, patarti, ko atsisakyti, ką su kuo derinti, ką įsigyti papildomai – ne tik pagal figūros tipą, bet ir veido ar plaukų spalvą.

2. VEIDO, AKIŲ IR PLAUKŲ SPALVA

Niekaip nesuprasdavau, kodėl modeliui reklamoje taip tinka ryškiai geltonas golfas, o aš su juo atrodau taip, kad mane net ima pykinti. Daug esu įsigijusi drabužių ne pagal tai, kaip aš atrodau su jais, o kaip reklamose esantys modeliai.

Mano veidas yra linkęs į rusvumą, akys – žalios, plaukai – rudi. Atrodė, kad laimėjau aukso puodą, kai supratau, kaip man tinka žemės spalvos ir šilti atspalviai, o su mėlyna, geltona, atrodau ir jaučiuosi labai prastai.

Nuo ko pradėjau? Googlinausi panašaus į mano tipažą aktores ir stebėjau, kokias spalvas jos renkasi.

3. SPINTOS PALETĖ

Daug laiko man padeda sutaupyti spintoje esančių spalvų derinimas tarpusavy.  Pavyzdžiui, šioje nuotraukoje, kurią radau Pinterest, matoma spintos harmonija: kai visi esantys drabužiai ir batai nesunkiai suderinami tarpusavyje. Jų nėra daug, tačiau iš jų galima išpešti didelę galybę derinių ir kombinacijų. Aš siekiu to savo spintoje.

Dėl to nustojau pirkti drabužius, kuriuos pamačiusi, pagalvoju: „O, kokia ĮDOMI suknelė!”. „Įdomioms” suknelėms mano gyvenime šiuo metu visiškai nėra vietos. Dažniausiai, tą „įdomią” suknelę užsidedu vieną kartą kokios nors šventės proga ir to karto pilnai pakanka. Toliau ji kabo spintoje, laukdama ir niekaip nesulaukdama naujų progų.

4. IMPULSYVUS PIRKIMAS

Impulsyvus pirkimas buvo mano spintos harmonijos priešas. Nes, kai perku impulsyviai, nespėju pagalvoti apie galimus derinius, neatsižvelgiu į audinio kokybę, neapskaičiuoju savo finansinių galimybių, kartais net nepasimatuoju – tiesiog vadovaujuosi: atėjau, pamačiau, nusipirkau. Tokiu būdu išleisdavau daug pinigų ir turėdavau gerokai per daug drabužių, negu man reikia.

Impulsyvų pirkimą pasitelkdavau, kai norėdavau pasikelti nuotaiką: dabar tiesiog jaučiu malonumą žiūrinėdama galimus derinius ir galimus pirkinius. Važiuodama į parduotuves, jeigu užsimanau kažką įsigyti neplanuotai, tuos drabužius nusifotografuoju, pasakydama sau, kad grįšiu, jeigu man ir po kelių dienų to norėsis.

Dažniausiai drabužius perku pagal iš anksto sudarytą ir gerai apgalvotą sąrašą.

5. MEDŽIAGOS IR AUDINIAI

Aš neturiu laiko skalbti kašmyrinių megztukų rankomis dubenėlyje, džiovinti juos ant laikraščių (ar kaip ten daro), ar šilkines bliuskutes kas savaitę nešti į valyklą. Aš negaliu taip dirbti savo drabužiams. Dėl to, kad ir kaip norėčiau kašmyrinio megztuko, jo neperku. Man labiausiai patinka tie rūbai, kurie nėra kaprizingi: gali skalbti skalbimo mašinoje įprastu režimu ir išdžiovinti džiovyklėje. Jeigu dar nereikia lyginti – išvis tobula. Atsižvelgiu į šiuos faktorius, pirkdama naują rūbą.

6. DRABUŽIAI MAN, NE KITIEMS

20-aisiais gyvenimo metais drabužius pirkau lyg sau, bet iš tikrųjų, dėl kitų. Sužavėjo bernas, kuris domisi Rytų filosofijom – štai aš jau su raštuotais drabužiais pasirodau horizonte. Įsimylėtas vaikinas pasakė, kad keistai rengiuosi ir išvis kaip bernas atrodau, – kitą dieną atžirglioju su sijonu ir ant platformų.

Kaip smagu, kad šis laikas baigėsi ir pagaliau drabužius pradėjau pirkti sau. Neplanuoju niekam įrodyti nei, kad mano papai yra didesni, negu yra, nei, kad šlaunys plonesnės, nei yra, nei, kad aš galiu žirglioti ant 10 cm špilkų, kurioms paklojau 70 proc. savo mėnesinio atlyginimo. Ne. Aš mėgstu patogumą, mėgstu treningus, mommy jeans, paprastus marškinėlius, švarkus ir gerus akinius nuo saulės (jiems, beje, galiu pakloti pusę atlyginimo).

Labai gera tapo, kai supratau, kas aš esu, koks mano gyvenimo būdas ir, kad aš niekam nieko neprivalau įrodyti ar parodyti savo apranga. Mano apranga yra mano gyvenimo uniforma, kurią renkuosi taip, kad visų pirma man pačiai būtų faina, patogu ir gera.

7. NEKAUPTI RŪBŲ

Anksčiau turėjau pilną spintą drabužių ir vos keli buvo nešiojami. O kiti – „gal kažkada pravers…” Dabar gerokai drąsiau atiduodu, dovanoju ar parduodu drabužius, kurių nebuvau užsidėjusi metus. Man atrodo, kad tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį gali suvokti, ar tau to iš tikrųjų reikia. Kai mano spintoje daugiau grynumo, daug aiškiau suprantu, ką rengtis, ką su kuo derinti, ir nebėra tų begalinių matavimusi prieš veidrodį ir begalinių pasikeitimų.

Kur galima atiduoti drabužius?

Į Caritą, į Krizių centrą.

Kur galima juos parduoti?

Per vinted arba aš sėkmingai parduodu per savo instagramą.

8. LAVINTI SKONĮ, MOKYTIS

Kaip ir minėjau anksčiau, stilius ir apranga niekada nebuvo mano stiprioji pusė, dėl to man reikia mokytis ir tvardyti save, kad neapsirengčiau kaip skudurinė Onutė (nieko prieš šį stilių neturiu, sėkmingai visus savo studentavimo laikus taip pražygiavau, bet dabar man norisi kokybės, grynumo ir minimalizmo).

Kaip aš lavinu skonį?

a) pintereste ieškau drabužių derinių idėjų, įvedusi, pavyzdžiui: „black jacket”
b) instagrame seku minimalistinio stiliaus 2 paskyras, kuriose vaizduojami man labai gražūs deriniai iš paprastų sudedamųjų dalių: lookwis ir Anouk Yve.
c) neperku daiktų, kurie tuo metu yra tendencijų viršūnėje, tačiau sunkiai pritaikomi kitais sezonais.

9. ETIŠKA-NEETIŠKA

Turėjau pertrauką, kai 2 metus nepirkau jokių greitosios mados drabužių. Neturėjau pinigų ir dar buvau pažiūrėjusi filmą „True Cost”. Man toks eksperimentas labai padėjo, nes atsikračiau įpročio keltis sau nuotaiką shopping’u, supratau, kad spalvingi rūbai, ryškus stilius – ne vieninteliai būdai komunikuoti pasauliui savo žinutes, idėjas ir nešti žinią apie savo įdomią asmenybę. Be to, ne visiems ir ne su visais noriu būti įdomi. Aš atsiskleidžiu savo darbuose, susibūrimuose su darbo kolegomis, su kursiokais, su draugais – idėjomis, įžvalgomis, o ne ryškiais batais.

Tie 2 metai įnešė grynumo, sustabdė inerciją ir padėjo man atrasti tai, kas man patinka. Neseniai buvo paskelbtas sąrašas parduotuvių, kuriame jos buvo suskirstytos pagal tvarumą. Jis yra čia, pasidomėkite.

Taip, pagrindiniai greitosios mados prekių ženklai daro baisius dalykus – kenkia gamtai, kenkia žmonėms, kurie gamina tuos rūbus. Bet aš pavargau gėdinti ir smerkti kitus. Pavargau gėdinti ir smerkti save. Aš nesu tobula. Nesididžiuoju, kad kartais nusiperku tų pigių maikių, bet gyventi gyvenimo su aukščiausiais lūkesčiais: valgant, rengiantis ir pan. jau irgi nebegaliu. Be to, nenoriu nešti atsakomybės už tų brand’ų siaubingus veiksmus. Noriu, kad jie patys tą atsakomybę prisiimtų ir keistųsi. Ar rečiau ten einu? Žinoma, kad kokį tūkstantį kartų rečiau ir savo pirkinių krepšelį sumažinu iki: pėdkelnių, pirštinių ir maikių. Arba dar išteisinu save, kai žinau, kad neperku rūbo impulso pagauta, kai neperku jo vienkartiniam panaudojimui, kai planuoju jį dėvėti ilgesnį laiką (mano atskaitos taškas – mažiausiai 3 metai), arba ketinu vėliau atiduoti kažkam, gal parduoti (deja, populiariausių greitosios mados brand’ų rūbai dažniausiai po pirmo skalbimo pavirsta į skudurą – dėl to reikia būti labai atidžiai renkantis).

Bet kartais tai yra pinigų klausimas. Kartais mažiau pinigų turinčiam žmogui ta suknelė iš H&M yra vienintelis būdas pasipuošti ir aš jo nesmerksiu, o pasakysiu komplimentą. Kažkada ir aš, eidama savo ankstyvus dvidešimtuosius metus, būdama Varšuvoje, net kelias dienas iš eilės ėjau į H&M, nes pas mus dar nebuvo šios parduotuvės ir šlaviau viską iš eilės. Kuo pigiau, kuo ryškiau – tuo geriau.

Kailiniai. Neturiu ir neturėsiu naujų kailinių (nebent padėvėti bus, niekieno nebenešiojami). Per brangi jų kaina (žvėrelių gyvybių). Bet ar smerkiu moteris, kurios nešioja kailinius? Irgi ne. Tai – ne mano reikalas. Manau, kad per dažnai permetame atsakomybę moterims – už viską, už jų vaikų, sutuoktinių, draugų, žmonių, esančių tame pačiame kambaryje, elgesį, už prekės ženklų, kuriuos jos dėvi, neetišką gamybą. Ne, atsakomybę turi prisiimti gamintojai ir pardavėjai. Ne moterys su kailiniais. Įstatymai turi keistis.

Kol to nedraudžia įstatymai, moralės ribos yra labai subjektyvus dalykas ir neverta kito kaltinti dėl to, kad jis nesilaiko tavo moralinių principų. Jis turi savus. Arba neturi. Jis turi tam teisę.

10. LABIAUSIAI PASITEISINĘ PIRKINIAI

Dirbtinės odos juoda „rokeriška” striukė, balti marškiniai, juodos plačios kelnės aukštu liemeniu, baltų ir juodų marškinėlių pack’ai, kokybiški mėlyni džinsai, treninginės tamsiai mėlynos kelnės (sunešiojau jau iki skylių, užsisakiau naujas, juodas), juoda kėpka saulėtoms dienoms ar, kai norisi pasislėpti, juodas džemperis su gobtuvu, švarkai: juodas, kreminis, rudas, languotas.

PAPASAKOKITE, KAS JUMS PADEDA PUOSELĖTI JŪSŲ APRANGOS STILIŲ? KOKIŲ PRINCIPŲ LAIKOTĖS?