Atvirai, Tekstai

Odė meilei

Kokia lengva yra meilė, kai jos dairaisi, skaičiuodama, kiek svajonių partneris turėtų turėti blakstienų, kiek jo palte turėtų būti sagų, o paltas – būtinai japoniškas, nes tu esi viena iš tų dizaino snobių.

Svajonių partneris turėtų vaikščioti ne pagrindinėmis gatvėmis, bet ir ne mikrorajonų, niekada neturėtų važinėtis vienas troleibusais, nes tai būtų pernelyg keista ir būtų pasiruošęs tave priimti visokią, su viskuo.

Nors pati žinai, kad nesi tobula, o, išsigandusi savo trūkumų, gūžiesi net pamačiusi savo atspindį tame pačiame troleibuso lange. Žinoma, jeigu JIS  važinėtų troleibusais, gal ir būtum jau jį sutikusi, bet tau gyvenimas – ne eskalatorius, o veikiau tirštas kliūčių ruožas ant klibančių kopėčių.

Kliūčių ruožu grįstas JO atėjimas į tavo gyvenimą. Tu nori, kad jis ateitų, bet ir bijai, kad per greit. Meilei niekada nesi pasiruošusi. Meilę lengviausia patirti per kitų pasakojimus, knygas ir filmus, bet savo visa širdimi – ne, tai pavojinga.

Dėl to daug kartų rinkaisi slysti pirštais per kitų širdies paviršius, užsikimšdama ausis, kai imdavo jų kraujagyslės tankiau pulsuoti – juk tai tik vienos nakties nuotykis, vis pasikartodavai.

Įsileisti meilę reikia atidarant ne tik namų duris, savo palto skvernus, ar lūpas, bet ir širdį. Priimti kitą, kaip ir jis priima tave. Neanalizuoti sagų skaičiaus jo palto atlape ar kokiais troleibusais jis pas tave važinėja.

Priimti kitą – tai priimti savo atspindį troleibuso stikle, nuo kurio taip gūžeisi.

Meilės jauti tiek, kiek esi pasiruošusi jos priimti, kiek esi pasiruošusi būti mylima, kiek esi pasiruošusi mylėti. Ir aš matau, kad kiekvienais metais esi pasiruošusi vis labiau, plačiau, daugiau.

Nuotraukos autorius youssef naddam.

7 Comments

    Aurelija

    16 lapkričio, 2020

    Kaip tik si ryta man reikejo siu zodziu rodanciu mano norus, baimes, svajones ir nelengva kelia link ju, bet labiausiai link saves. Per meile, su meile ir mazais zinksneliais atsiverimo ir supratimo kas tikrai svarbu Man. Aciu Beata uz si ryta sugrazinta mane vel ten kur noriu save matyti. Aciu tau

    Joana

    16 lapkričio, 2020

    Koks gražus tekstas ir kiek daug tiesos jame. Kartais mes taip prisibijome savęs patys, o kitiems iškeliame labai aukštus reikalavimus ir tikimės, jog jie bus įgyvendinti mūsų partnerio. O jūk pirmiausia reikia pažvelgti į save ir pamilti, tai ką matome savyje. Tada ir kitą mylėsime taip, kaip visą laiką svajojome. Ir nereiks skaičiuoti, kiek sagų ant jo/jos palto ir kokį ten paltą jis/ji nešioja. Ačiū, Beata!

    Vika

    16 lapkričio, 2020

    O aš taip laukiu tos meilės atėjimo… Puikus tekstas, ačiū už gąžintą (o gal tiesiog suteiktą) viltį, kada nors rasti savo meilę…

    Monika

    16 lapkričio, 2020

    Ačiū❤

    Ovidijus

    17 lapkričio, 2020

    Labai reikalinga tiesa,kuri tikiu,kad leis mums patikėti!
    Ačiū🖤🖤🖤

    Giedrė

    18 lapkričio, 2020

    Labai gražus tekstas. Surezonavo ir man, 16metų santuokoj gyvenančiai!

    Audra.

    24 lapkričio, 2020

    Dėkui. Jūsų tekstsi man padeda tobulėti ir kiek šviesos ir augimo juose. Atsiverčiau ši teksta reikiamu metų ir kai tikrai buvau pasimetusi ir ieškojau atsakymo sau ir savo vidinio augimo potencealui augti ir suprasti. Kartais kai sužeidi savo širdi ir surandi atsakyma ir supranti, kad tai būtina padaryti. Atrandi auja dalelė savo vidaus ir tu verki, nes tai džisugsmo ašaros suvokus save ir tai tavo drąsa atsisukti į save pačia… tai meilė sau.