Kokia lengva yra meilė, kai jos dairaisi, skaičiuodama, kiek svajonių partneris turėtų turėti blakstienų, kiek jo palte turėtų būti sagų, o paltas – būtinai japoniškas, nes tu esi viena iš tų dizaino snobių.
Svajonių partneris turėtų vaikščioti ne pagrindinėmis gatvėmis, bet ir ne mikrorajonų, niekada neturėtų važinėtis vienas troleibusais, nes tai būtų pernelyg keista ir būtų pasiruošęs tave priimti visokią, su viskuo.
Nors pati žinai, kad nesi tobula, o, išsigandusi savo trūkumų, gūžiesi net pamačiusi savo atspindį tame pačiame troleibuso lange. Žinoma, jeigu JIS važinėtų troleibusais, gal ir būtum jau jį sutikusi, bet tau gyvenimas – ne eskalatorius, o veikiau tirštas kliūčių ruožas ant klibančių kopėčių.
Kliūčių ruožu grįstas JO atėjimas į tavo gyvenimą. Tu nori, kad jis ateitų, bet ir bijai, kad per greit. Meilei niekada nesi pasiruošusi. Meilę lengviausia patirti per kitų pasakojimus, knygas ir filmus, bet savo visa širdimi – ne, tai pavojinga.
Dėl to daug kartų rinkaisi slysti pirštais per kitų širdies paviršius, užsikimšdama ausis, kai imdavo jų kraujagyslės tankiau pulsuoti – juk tai tik vienos nakties nuotykis, vis pasikartodavai.
Įsileisti meilę reikia atidarant ne tik namų duris, savo palto skvernus, ar lūpas, bet ir širdį. Priimti kitą, kaip ir jis priima tave. Neanalizuoti sagų skaičiaus jo palto atlape ar kokiais troleibusais jis pas tave važinėja.
Priimti kitą – tai priimti savo atspindį troleibuso stikle, nuo kurio taip gūžeisi.
Meilės jauti tiek, kiek esi pasiruošusi jos priimti, kiek esi pasiruošusi būti mylima, kiek esi pasiruošusi mylėti. Ir aš matau, kad kiekvienais metais esi pasiruošusi vis labiau, plačiau, daugiau.
Nuotraukos autorius youssef naddam.
7 Comments