Įkvėpk, Tekstai

Kaip planuoti savo laiką, kad neperdegtum ir suspėtum padaryti tai, ką nori?

Šiemet nuveikiau tiek, kiek nepadariau per 5 metus. Aš:

• išsikovojau būsto paskolą ir įsigijau pirmąjį nuosavą būstą;
• iš antro karto išlaikiau vairavimo teises, apvažiavau pusę Lietuvos ir nuvairavau iki Liepojos;
• versle atšventėme antrąjį gimtadienį, praplėtėme komandą, persikėlėme į naują ofisą, padidinome savo įplaukas, atlaikėme pirmąjį karantiną;
• įstojau į savo antrą bakalaurą – VU psichologijos studijas, išklausiau visas pirmo semestro paskaitas;
• jau išlaikiau 2 egzaminus (kol kas – abu dešimtukams);
• parašiau 90 proc. savo antros knygos;
• išleidau pirmus ir labai sėkmingus savo internetinius mokymus – Meilės sau pamokas;
• sukūriau šį puslapį, pripildžiau jį kas savaitę pasirodančiais tekstais ir paleidau beatati.com naujienlaiškį;
• sukūriau turinį antriems savo internetiniams mokymams.

Ir dar – per intensyvų studijų mėnesį, po stalu, per paskaitas kūriau šią planuotę „Nuostabu“, į kurią perkėliau savo sukurtą laiko planavimo ir savimi rūpinimosi sistemą, kuri šiemet man padėjo tiek visko nuveikti (ją įsigyti galite čia):

Planuotė „Nuostabu“

Visa tai dariau pusę metų neturėdama pastovių savo namų: miegodama ant čiužinių, sofų pas draugus, apsistodama jų sodybose. Ir, bandydama atrasti vidinę ramybę šiame nuolat kintančiame laike. Nesakau, kad buvo lengva. Visiškai nebuvo. Kartais buvo klaikiai sunku. Ir net nerekomenduoju to daryti visiems, bet, manau, kad mes patys geriausiai jaučiame savo gyvenimo etapus: kada ateina metas pritūpti, prigulti, o kada tiesiog turi varyti į priekį kaip raketa. Džiaugiuosi savimi ir stebiuosi, koks didelis yra žmogaus potencialas. Kiek daug mes galime nuveikti ir kartais to nė neįtariame!

Kas man anksčiau trukdė veikti?

1. Laukiau leidimo iš kitų.

Man liguistai buvo svarbi kitų žmonių, net ir visiškai tolimų pažįstamų nuomonė. Jeigu išgirsdavau jų nepritarimą mano idėjai, galėdavau sustoti net keliems metams. Supratau, kad man leidimo gyventi savo gyvenimą reikia tik iš savęs. Marketingo guru Seth Godin sakė taip:

Pokytis neįvyksta prašant leidimo. Pokytis padaromas prašant atleidimo vėliau.

2. Perfekcionizmas.

Perfekcionizmas stabdo ir gąsdina. Perfekcionizmas puoselėja iliuziją, kad įmanoma būti visiškai tobulam, be klaidų, būti nugludintam it Apolono skulptūrai. Perfekcionizmas sako: „Išleisiu projektą, kai jis bus tobulas.“ Jis verčia žiaumoti tą patį tekstą jau tūkstantąjį kartą, o vėliau, nepasitenkinus, nugrūsti jį į stalčių. Perfekcionizmas klaikiai bijo kritikos ir iš visų jėgų nori jos išvengti. Perfekcionizmas idėjas iš srauniai tekančio upelio paverčia rūgstančia pelke, iš kurios niekas neišteka ir į ją niekas neįteka.

Brene Brown raše taip:

Perfekcionizmas yra savidestrukcinė ir priklausomybę kelianti vidinė nuostatų sistema, kuri puoselėja šią mintį: „Jeigu aš atrodysiu tobulai ir padarysiu viską tobulai, aš galiu išvengti kaltinimų, pasmerkimo ar gėdos.
<…> Perfekcionizmas veda į savidestrukciją, nes tobulumas neegzistuoja. Tai yra nepasiekiamas tikslas. Perfekcionizmas yra labiau apie tai, kaip tave mato kiti, negu apie vidinę motyvaciją, ir nėra būdo sukontroliuoti to, kaip kiti mus mato, nesvarbu, kad ir kiek laiko ar energijos iššvaistėme to siekdami.

3. Nemokėjimas planuoti laiko.

Mano kavos gėrimas su nauju pažįstamu užtrukdavo neproporcingai ilgiau negu darbas prie projekto. O kartais prisiplanuodavau tiek darbų, kad perdegdavau ir paskui kelias dienas tekdavo gulėti lovoje su migrena. Kai sukūriau savo laiko planavimo sistemą, išmokau skirstyti prioritetus ir to laikytis, pastebėjau, kad atrandu daug daugiau laiko tam, kas man iš tikrųjų svarbu ir nuveikiu daugiau dalykų.

KAIP PLANUOTI SAVO LAIKĄ?

Savo naujoje užrašų knygutėje-planuotėje NUOSTABU pateikiau savo atrastą sistemą, kuri man šiemet padėjo nuversti kalnus ir tuo pačiu nepamesti galvos. Šios knygutės tiražas yra ribotas, ją įsigyti galite čia.

Aš planuoju savo laiką remdamasi šiais principais:

1. Darbas ir poilsis

Svarbu išlaikyti balansą tarp šių dviejų sferų. Daug dirbu, tai reikia ir daug ilsėtis. Kai planuoju darbus, tai būtinai susiplanuoju ir pasirūpinimo savimi ritualus, poilsį. Nenuvertinu bimbinėjimo, stengiuosi nevartoti žodžių derinio „guilty pleasure“ (liet. „kaltas malonumas“) – nes kai kurie iš jų yra labai svarbūs mano poilsio komponentai.

2. Prioritetai

Išgryninu prioritetus:

a) kokie tikslai svarbiausi man tais metais/mėnesį/savaitę?
b) kas yra mano artimiausi žmonės?
c) kaip aš pasirūpinu savo fizine/emocine sveikata?
d) kokia mano metų/gyvenimo vizija ir kokie veiksmai man padės tai pasiekti?

Visam tam, kas nepatenka tarp mano prioritetų, užimtais laikotarpiais be sąžinės graužaties tariu „ne“.

3. Vienas dalykas per 1 valandą

Planuoju užduotis laiko blokais. Užsidedu timer’į telefone tam tikram laikui ir, kol laikas nesibaigė, nepereinu prie kitų užduočių, netikrinu el.pašto ar socialinių tinklų.

Planuotė „Nuostabu"

Planuotė „Nuostabu“

4. ‘Do not disturb’ telefone

Jau seniai tarp draugų pelniau reputaciją žmogaus, kuriam sunku prisiskambinti. Iš pradžių, tai nebuvo patogu, bet vėliau jie priprato. Dabar net nustemba, kai, kartais skambindami man, išgirsta, kaip atsiliepiu. Tam, kad susikaupčiau ir skirčiau pilną savo dėmesį tekstams, studijoms ar kitiems darbams, negaliu nuolat blaškytis ar būti operatyvi lyg skambučių centras. Kartais tenka atsiriboti nuo kitų žmonių, papildomos informacijos net jeigu tai kažkam nepatinka. Dėl to mano telefone dažniausiai būna įjungta do not disturb funkcija, o vakarais ir naktį – jį išjungiu ir palieku kitame kambaryje.

Dažnai susiduriu su žmonėmis, su kuriais neturiu artimo santykio ar darbinių įsipareigojimų, kurie iš manęs tikisi, kad visada būsiu jiems pasiekiama, atsakysiu tuoj pat į jų norus ar įgeidžius – tačiau tai trikdo mano ramybę ir atima mano dėmesį nuo mano tikslų. Jeigu šokčiau pagal tokių žmonių dūdą, tikrai nenuveikčiau savo gyvenime nieko daugiau, negu kokio vieno posto instagrame parašymas. Dėl to labai svarbu brėžti savo ribas.

5. Ribos
Manau, kad gebėjimas sakyti „ne“ yra tiesiogiai proporcingas tam, kiek laiko turime sau ir savo tikslams. Žmonės nežino mūsų ribų, planų, tikslų, dėl to kartais gali peržengti mūsų ribas. Tačiau labai svarbu tokiais atvejais gebėti juos apie tai informuoti, pasakyti „ne“, o kartais – pasilikti sau teisę neatsakyti, neatsiliepti ir ignoruoti (tai negalioja  įsipareigojimams savo klientams ar pirkėjams).

Planuotė „Nuostabu“

Visą savo laiko planavimo sistemą perkėliau į planuotę „Nuostabu“, kuri padės ne tik siekti savo tikslų, bet ir nepamiršti savęs. Taip pat šios planuotės savininkai gaus tik jiems skirtus naujienlaiškius visus metus, kuriuose pasakosiu apie produktyvumą, verslo kūrimo pirmąsias pamokas bei dalinsiuosi kitomis naudingomis rekomendacijomis, kurios padės eiti savo svajonių keliu. [Įsigyti planuotę.]

4 Comments

    Živilė

    3 lapkričio, 2020Reply

    Jau rezervuojuos planuotę ! Nuostabi idėja, kaip tik tai ko man trūko!

      Auksė

      4 lapkričio, 2020Reply

      Sveiki!😊
      Susižavėjau nauja planuote, kuri atsirado kaip tik tada, kai labiausiai jos ir reikėjo. Tačiaau prisiruošusi įsigyti, pamačiau, kad visos išgraibstytos… Tad norėjau paklausti, ar galiu tikėtis antros serijos šių nuostabių knygučių?

    Indrė

    3 lapkričio, 2020Reply

    Dėkoju už tokį naudingą tekstą. Kartais tokie paprasti dalykai, kaip darbo ir poilsio režimo susidėliojimas, prioritetų nusistatymas duoda tiek daug naudos. Laikas, kai gali jį skirti sau, tiesiog ramiai pabūti, atsitraukti nuo skubančio pasaulio, įgauna aukso vertę gyvenime. Ačiū, Beata, už įkvepiančius, aktualius tekstus, kurie padeda vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą 🙂

    Kompozitorė

    4 lapkričio, 2020Reply

    Žinau, kad šis klausimas nelengvas, bet labai tikiuosi, kad galėsite į jį atsakyti.

    Man atrodo, kad tikslų siekimas neatsiejamas nuo vidinės motyvacijos. O kad ją jaustum, reikia stipraus prasmės pojūčio, kuris palaikytų ir vestų į priekį net tada, kai sunku ir kai tikslų siekimas, įgyvendinimas neteikia didelio malonumo.

    Bet, kai pagalvoji iš platesnės perspektyvos, juk galiausiai viskas nesvarbu. Skamba paaugliškai, nors aš jau seniai ne paauglė 🙂 Man rodos, kad viskas, ką darome, yra tam, kad palengvintumėm ir praturtintumėm vieni kitų gyvenimus. Ofise, šeimoje, versle, kurdami. Mes visi mirsim ir viskas, ką turim, yra ši diena. Stengiamės ją daryti gražesnę sau ir kitiems.

    Bet galiausiai juk visa tai išnyks, ir tiek. Nebebus ir mūsų, ir tų žmonių, kuriuos mylim ir dėl kurių stengiamės. Žemės irgi kažkada nebebus. Mano pačios veikla kūrybinė, ji teikia daug džiaugsmo. Bet jei man negera ir ji nedžiugina, kam stengtis? Pasaulis tikrai neprapuls be mano meno. Pasiekiau savo svajonę – smagu, bet kažkada mirsiu ir nebebus nei manęs, nei svajonės.

    Man atrodo, kad norint siekti tikslų labai svarbu jausti prasmę visada, ne tik tuo metu, kai jautiesi gerai.

    Turbūt ši žinutė skamba niūriai, bet rašau tikrai ne dėl to, kad jausčiausi beviltiškai ar prašyčiau palaikymo. Man tik įdomu, kaip jūs, Beata (ir kiti) pajėgiate taip stengtis ir jums atrodo, kad tai savaime prasminga ir reikalinga. Ar neaplanko panašios mintys? Ačiū 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *