Aišku, kad kiti žmonės! Jeigu partneris vakarais tyliau vaikščiotų, tai būtume jau daugiau knygų perskaitę. Jeigu darbe mus suptų ne bukagalviai, o protingi žmonės, su kuriais įdomu kalbėtis, tai mes pasiektume kur kas geresnių rezultatų! Jeigu sporto klubas būtų arčiau namų, o ne už 2 stotelių, tai tikrai dažniau ten nueitume. Jeigu turėtume daugiau pinigų, tai visiškai kitokie žmonės būtume… ar ne? Žinoma, juokauju aš!

Yra tokia psichologinė sąvoka „kontrolės lokusas”, skirstanti žmones į tipus pagal tai, kam žmogus priskiria atsakomybę už savo gyvenimą – išorei ar savo vidui. Horoskopai, tikėjimas lemtimi, politikų kaltinimas yra priskirtini išorės lokusui, o, kai žmogus tiki, kad įdėjęs daugiau pastangų, žinių, pažvelgęs į situaciją kitu kampu, gali bent iš dalies ją pakeisti, – tai panašu į vidinį lokusą. Žmonės su polinkiu į išorės lokusą yra labiau linkę į stresą bei depresiją, rašoma Vikipedijoje.

Išorę sukontroliuoti labai sunku ir net neįmanoma: kai tik pabandome kontroliuoti kitų žmonių elgesį, gyvenimo būdą, tampame labiausiai užknisančiais kompanionais, kurių visi pamažėl pradeda vengti. Tikėdamiesi, kad kiti žmonės ir aplinkinis pasaulis nuolat šoks pagal mūsų dūdą (troleibusai neužtrenks durų prieš pat nosį, vadovai darbe liaupsins ir girs nuolatos, draugai pasirodys tada, kai mums jų prisireikia, partneriai perskaitys mūsų norus telepatiškai ir juos pildys…), esame pasmerkti būti nuolat nuvilti.

Žmonės yra laisvi, skirtingi, jie veikia nepriklausomai nuo mūsų – taip, kaip jaučiasi ir kaip nori tą akimirką. Jų veiksmų ar norų sukontroliuoti mes negalime.

O ką sukontroliuoti mes tikrai galime? Save. Savo mintis, veiksmus, dabartį, gyvenimo planus. Žinoma, vieniems būna taip: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi.”, o kitiems: „Aš planuoju, o Dievas man dar ir paploja.” Čia vėl grįžtu prie to kontrolės lokuso 🙂

TAI KAS LABIAUSIAI TRUKDO MŪSŲ SĖKMEI?

1. NETINKAMAS MĄSTYMAS

Pavyzdžiui, manęs nepriėmė į darbą. Aš galiu galvoti, kad esu visiška nevykėlė ir nustoti bandyti. Taip pat aš galiu pagalvoti: „Įdomu, kodėl taip nutiko. Aš išties noriu ten dirbti.” ir galiu parašyti el.laišką vadovei, konstruktyviai parašydama: „Sveiki, žinau, kad netikau į jūsų siūlomą darbo poziciją. Kadangi labai norėčiau ateityje pas jus dirbti arba išmėginti savo jėgas panašioje įmonėje, galbūt galėtumėte skirti laiko ir parašyti, jūsų nuomone, kokiose srityse aš turėčiau patobulėti, kad galėčiau kandidatuoti į šią poziciją? Nuoširdžiai dėkoju.” Taip, galbūt neatrašys. O galbūt atrašys ir tas atsakymas bus lyg rodyklė naujų pokyčių link.

2. PERFEKCIONIZMAS

Enterprenierius Gary Vaynerchuk pasakė: „Tu ne perfekcionistas. Tu tiesiog bijai.”

Mokslininkė, pažeidžiamumo tyrinėtoja Brene Brown savo knygoje „Dare to lead” apie perfekcionizmą rašė taip:

„Perfekcionizmas yra savidestrukcinė ir priklausomybę kelianti vidinė nuostatų sistema, kuri puoselėja šią mintį: „Jeigu aš atrodysiu tobulai ir padarysiu viską tobulai, aš galiu išvengti kaltinimų, pasmerkimo ar gėdos.
<…> Perfekcionizmas veda į savidestrukciją, nes tobulumas neegzistuoja. Tai yra nepasiekiamas tikslas. Perfekcionizmas yra labiau apie tai, kaip tave mato kiti, negu apie vidinę motyvaciją, ir nėra būdo sukontroliuoti to, kaip kiti mus mato, nesvarbu, kad ir kiek laiko ar energijos iššvaistėme to siekdami.”

3. GYVENIMO VIZIJOS NETURĖJIMAS

Populiarios knygos „Think and grow rich“ autorius Napoleon Hill kaip vieną iš dalykų, vedančių mus į nesėkmes, įvardijo gyvenimo tikslo neturėjimą. Lewis Carroll, knygos „Alisa Stebuklų šalyje” rašė: „Jeigu tu nežinai, kur tu nori nueiti, nesvarbu, kurį kelią pasirinksi.”

Senovės stoikai skatino turėti gyvenimo filosofiją ir jos laikytis. Knygoje „A guide to the Good life: The Ancient Art of Stoic Joy” William B. Irvine aiškindamas stoicizmo filosofijos pagrindus, rašė:

„Stoikams ir visiems, kurie nori laikytis gyvenimo filosofijos, – savikontrolė yra labai svarbi būdo savybė. Jeigu mums stinga savikontrolės, mūsų dėmesį, tikėtina, dažnai patrauks gyvenimiški malonumai. Besiblaškant mums bus sunkiau pasiekti gyvenimo filosofijos tikslus.”

Man nuo to laiko, kai aiškiai susiformulavau savo gyvenimo viziją ir pačiupau ją už pažastų, pasikeitė daugybė dalykų: mažiau jaudinuosi dėl neigiamų komentarų (dažniausiai nė neturiu laiko jų perskaityti), mažiau laukiu patvirtinimų iš kitų žmonių savo idėjoms (anksčiau buvau nepasotinama) – žinau, ką noriu daryti ir kur einu, man to pakanka, per tą patį laiką padarau kur kas daugiau dalykų negu anksčiau, nes esu tvirtai nusistačiusi savo prioritetus. Ir, žinoma, pasitikėjimas, vidinė stiprybė, valia kiekvieną sykį, pasiekus didesnį tikslą vis labiau išauga, sutvirtėja – tai tampa puikiu pamatu kopimui į kitą viršukalnę. Gyvenimas man atrodo kupinas galimybių, įdomus, džiuginantis, o aš kasdien – vis labiau paūgėjusi.

PABAIGAI

William B. Irvine žodžiai:

Dauguma mūsų buvo įtikinti, kad laimė yra toks dalykas, kurį kažkas – terapeutas ar politikas – turi mums suteikti. Stoicizmas nesutinka su šia nuostata. Jis moko, kad mes esame atsakingi už savo laimingumą taip pat, kaip ir nelaimingumą. Jis taip pat moko, kad tik tuomet, kai mes prisiimame atsakomybę už savo laimę, mes turime galimybę ją patirti. Tai yra žinutė, kurios daugybė žmonių, kuriuos suklaidino politikai ar terapeutai, nenori girdėti.

Tai kur savo kontrolės lokusą kelsite šiandien?