„Baik tu, atsipalaiduok, gi nieko tokio neatsitiko!”, „Nesąmonė, nėra čia ko dabar verkti.” arba: „Nekreipk dėmesio.” – ar jums yra girdėtos šios frazės? Neretai jos atsklinda net iš pačių artimiausių ir mylimiausių lūpų, kai jie bando mus nuraminti stresinėje situacijoje. Tačiau aš manau, kad tai ne tik neveikia, bet ir yra labai nejautru.

Prieš kelis metus pradėjau mokytis gerbti savo jausmus ir tikėti jais. Tuomet man kilo klausimas: jeigu netikėsiu savo jausmais ir nekreipsiu dėmesio į tai, ką jaučiu, tai kieno jausmais tuomet turėčiau tikėti?

GASLIGHTING’AS

Nežinau, ar lietuvių kalbos komisija jau išvertė šį žodį, bent jau aš kol kas neradau. Gaslighting’as yra toks reiškinys, kuris atsiranda toksiškuose romantiniuose santykiuose, bet gali būti ir kitose santykių formose – tarp draugų, darbo aplinkoje ir pan.

Kaip tai pasireiškia?

Žmogus, kuris naudoja gaslighting’ą, melą pateikia kaip tiesą, užsipuldamas auką, kad veltui jį įtarinėja. Nuolat bendrauja taip, kad tampa sunku suprasti, ar tavo jausmai yra teisingi, o gal tu tiesiog esi išprotėjęs. Tokiame bendravime yra vietos tik vieno žmogaus jausmams – jis žino, kada ir ką jausti bei ką galvoti, tuo pačiu sumenkina ir šaiposi iš kito žmogaus jausmų ir poreikių.

Gaslighting’as yra labai rimta ir jis gali stipriai pakenkti tam, kaip jaučiatės savyje ir savo gyvenime. Čia galite paskaityti daugiau. Jeigu atpažinote save net šiose eilutėse, ir jaučiate, kad jums reikia pagalbos, kreipkitės į terapeutą.

ŠVELNESNĖS FORMOS

Kartais gaslighting’as sužiba švelnesnėmis formomis kasdieniame gyvenime – esu pastebėjusi, kad Lietuvoje vis dar normali mūsų tarpusavio bendravimo dalis yra aiškinti savo artimiesiems ir ne tik jiems, kaip jie turėtų jaustis ar neturėtų tam tikroje situacijoje.

Štai sakau draugui: „Labai bijau važiuoti ta gatve.” – jis man atsako: „Baik tu, nėr čia ko!”. Tikėtina, kad jis nori man gero ir nori mane atpalaiduoti, tačiau jis nežino vieno dalyko, kad kažkam paliepus, mūsų jausmai nenustoja būti. Aš nenustoju bijoti, kai kažkas man pasako, kad nėra reikalo arba tai yra nesąmonė. Greičiausiai, aš tiesiog užsidarysiu savyje ir nekomunikuosiu tam žmogui savo tuo metu man kylančių, jau nepatogių jausmų. Gi jis man pasakė, kad bijoti nėra čia ko, o aš vis tiek bijau!

Kartais tokiose situacijose man tapdavo gėda, kad jaučiu keistus, kvailus jausmus. Arba esu per silpna ir bailė. Kartais tai mane versdavo išduoti save ir savo tikrąją būseną tuo metu bei imti vaidinti, kad jaučiuosi kitaip.

KODĖL SVARBU LIKTI IŠTIKIMAM SAVO JAUSMAMS?

Nes mūsų jausmai mums labai daug pasako. Pavyzdžiui, jeigu aš bijau važiuoti ta gatve, galbūt man reikia įgyti daugiau žinių, sulėtinti greitį, būti dar atidesnei, kad sėkmingai ja pravažiuočiau.

Kartą papasakojau draugei, kad vieno mūsų pažįstamo komentaras po mano įrašu mane labai įskaudino. Pasidalinau, kad, perskaičiusi tą komentarą, pasijutau menka, maža ir man buvo labai liūdna. Mano draugė man atsakė: „Baik tu, taigi viską jis ten gerai parašė!” O tas komentaras man atrodė labai žeminantis (jis sumenkino mano kūrybą ir įsivėlė į tolimesnius žeminančius komentarus su kitais žmonėmis). Po to, kai ji taip pasakė, mano vidinis dialogas virto į tokį: „Viską jis gerai ten parašė. Tu esi verta tokių žodžių. Net jeigu tavo draugei taip atrodo, tai priimk tai ir nesiskųsk.” Po šio pokalbio nusiminiau dar labiau.

Nepripažinti tikrųjų savo jausmų ir atmesti juos dėl to, kad mūsų artimiausi žmonės galvoja, kad turėtume jaustis kitaip yra ne tik nereikalinga, bet kenksminga. Toks elgesys su savo jausmais mano gyvenime prisidėjo prie to, kad nepasitikėjau savimi, turėjau ilgų depresinių epizodų, kartais mane užplūsdavo didelė apatija. Man buvo sunku kurti, imtis iniciatyvos, nes aš nepasitikėjau savo jausmais. Šis nepasitikėjimas jausmais ir žinojimas, kad kiti kiekvienoje situacijoje žino geriau, mane veikė stabdančiai – pradėjau abejoti ir savo idėjomis, nuojautomis. Susidėdavau su žmonėmis, kurie man nepatikdavo, bet tai pačiai draugei pasakius, kad „turėčiau priimti žmones tokius, kokie jie yra”, priversdavau save su jais draugauti. Galiausiai, taip galima susidėlioti tokį visiškai ne savo gyvenimą ir jaustis jame labai liūdnai.

Nuslopinę jausmus prarandame ryšį su savimi ir mus supančia aplinka. Nebepalaikome ryšio su savo instinktais. Nebežinome, ką mūsų jausmai mums sako, ir nebesuvokiame aplinkoje iškilusių problemų. Jausmai nebeskatina veikti. Jei nejaučiame, tikriausiai ir negvildename jausmą lydinčių minčių ir nežinome, ką mūsų „aš” nori pasakyti. Ir jei nesitvarkome su savo jausmais, nesikeičiame ir neaugame. Liekame įklimpę. – Melody Beattie „Nepriklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi”

Be to, gyvenime kartais reikia reaguoti čia ir dabar: nubrėžti savo ribas, pasakyti: „stop, ne”, ištarti: „aš nenoriu to girdėti” ir pan. Reikia mokėti save apsaugoti ir apginti. Tam, kad išmoktume tai daryti, mes turime pažinti, ką jaučiame MES, o ne mūsų mamos ar tėčiai ar draugai. Tokiu būdu žinosime, kam sakyti tvirtą NE, o kam – entuziastingą TAIP ir mokėsime save apsaugoti nuo kenksmingų santykių ir situacijų.

Apskritai jausmai ne visada mums kenkia, priešingai, kartais jie mus gelbsti. Ir ne vien tokiais atvejais, kai mus verčia gyventi radioaktyvioje aplinkoje, bet ir tuomet, kai prie mūsų priekabiaujama arba prieš mus smurtaujama,<…>. Kreipdamos dėmesį į savo jausmus – pasibjaurėjimą, pyktį, atmetimą, maištą, – į kūno ir dvasios siunčiamus pavojaus signalus, moterys gali atrasti jėgų gintis, o už proto balso iš tikrųjų slypi autoriteto balsas, atimantis drąsą, paralyžiuojantis. – Mona Chollet „Nesunaikinama moterų galia”

MANO JAUSMAI – MANO REIKALAS

Šios mano pateiktos situacijos gana lengvos, nerimtos, tačiau žmonės perša savo jausmų vizijas net sudėtingesnėse situacijose: jie gali mums pasakyti, kad per ilgai jau liūdime dėl skyrybų, kad per ilgai/ne taip, kaip reikia, šnekame apie sudėtingą vaikystę, kad per ilgai/per trumpai gedime dėl artimo žmogaus netekties. Žinokit, kad mums priklauso VISAS MŪSŲ GYVENIMO LAIKAS.

Ir, nors nelabai produktyvu tai būtų, bet dėl aštuntos klasės skyrybų galime raudoti visą gyvenimą. Mūsų jausmai, mūsų gijimas ir kaip jis vyksta yra mūsų reikalas.

Dėl to, kai patenku į panašią situaciją, kai išdėlioju savo jausmus artimam žmogui, o jis man atrėžia klasikinį: „Baik tu, tu per jautriai reaguoji.”, aš įsivaizduoju, kad išsivynioju juostą su STOP ženklu, aptveriu ją save ir savo jausmą, įkvepiu oro ir ramiai pasakau: „Bet aš jaučiuosi TAIP. Jeigu tau nepatogu būti su mano šiais jausmais ir patirtimis, viskas gerai, tu gali eiti. Aš išbūsiu su tuo viena, bet neprašyk manęs, kad išmesčiau savo jausmus ir pradėčiau jaustis kitaip. Prašau pagarbos mano jausmams. Ačiū.” Ir tai suveikia.

TAI KAIP REAGUOTI Į TAVO JAUSMUS, KAD NEPYKTUM?

Yra daug būdų. Pavyzdžiui, kai bijau važiuoti gatve, aš mielai išgirsčiau:

• „Papasakok plačiau, kas tave gąsdina?” (Pasidomėjimas jausmais)
• „Žinok, ir aš šioje vietoje visada bijodavau.” (Pasidalinimas savo panašia patirtimi ir jausmu)
• „Kaip galėčiau tau padėti?”
• „Aš su tavimi. Tau pavyks. Tu puikiai vairuoji.” (Pastiprinimas ir paskatinimas)

Kai pasakojau draugei apie mane įskaudinusius komentarus, mielai išgirsčiau:

• „Papasakok plačiau, kas tave būtent įskaudino tame komentare?” (Pasidomėjimas jausmais)
• „Žinok, man irgi jo tonas nepatiko, mane tai irgi įskaudintų.” (Pasidalinimas savo jausmu ir bendrystė)
• „Ką darom su šia situacija? Gal papurtom jį žemyn galva?” (Papokštavimas, parodantis, kad ji yra kartu su manimi šioje situacijoje) arba: „Kaip galėčiau tau padėti šioje situacijoje? Ar yra kažkas, ką galėčiau padaryti dėl tavęs?”
• „Aš su tavimi. Aš myliu tavo kūrybą. Labai tavimi žaviuosi. Man labai liūdna, kad tau teko tai patirti.” (Atjauta ir meilė)

Gyvenimas susideda ne tik iš smagaus valgymo su draugais kartu kavinėse, tačiau jis susideda ir iš skaudžių vienas kito patirčių, baimių, liūdesio, abejonių, skyrybų. Aš manau, kad tikra draugystė turi nebijoti tų dalykų ir mokėti tame kartu išbūti. Tai nėra patogu, nėra malonu – išbūti su savo draugu ar kitu artimu žmogumi nežinioje, skausme, sustingime. Bet mokykimės. Nes vien nuo to, kad pasakysi: „Nejausk, nes tai, ką jauti, yra nesąmonė/aš jausčiausi čia kitaip.” – niekas nepasikeis.

GIJIMAS TRUNKA ILGIAU NEI VIENĄ PATARIMĄ

Kai mūsų draugams sunku, mes galvojame, kad pasakysime tą vieną skambų patarimą ir viskas pasikeis. Nepasikeis. Ir, greičiausiai, tuo metu draugams ne to reikia. Jiems reikia mūsų šalia. Reikia žmogaus, kuris išbus su sugriuvusiais mumis, išsitaršiusiais plaukais, nežinančiais, kur link eiti, suklydusiais ir parkritusiais.

Tai nėra lengva, dėl to aš pasirinkau turėti tik saujelę draugų ir tvirtai žinoti, kad mano meilė jiems – va tokia. Aš būsiu su jais ir aukštumoje, ir kalnų papėdėse, jeigu tik jie norės. Nes aš juos myliu ne už jų sėkmę, pinigus, šlovę, o už tai, kad jie yra.

Gijimas po traumų, netekčių, sunkių vaikysčių kartais trunka ne vieną dešimtmetį. Jis gali atrodyti visaip. Dažniausiai gijimas yra to žmogaus reikalas, jo intymioji teritorija, į kurią nereikia veržtis, nereikia jai mesti savo vizijos ar patarimų. Tereikia tiesiog būti šalia, jeigu tas žmogus to nori.

Reikia [jausmus] išgyventi. Mes galime jausti. Normalu, kad juos išgyvename. Normalu turėti jausmus – visus. <…> Jausmų nėra blogų, nėra nederamų. Neturime jaustis kalti dėl to, kad patiriame jausmus. Jausmai – tai ne veiksmai. Jausti tokį pyktį, kad norėtųsi kažką nužudyti, – ne tas pats, kas žudyti. Jausmų nereikėtų vertinti kaip gerų ar blogų. Jausmai tėra energija, o ne asmenybės savybės. – Melody Beattie „Nepriklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi”

Nuotrauka Ugnė Henriko