Įkvėpk

Tu turi teisę į savo jausmus

„Baik tu, atsipalaiduok, gi nieko tokio neatsitiko!“, „Nesąmonė, nėra čia ko dabar verkti.“ arba: „Nekreipk dėmesio.“ – ar jums yra girdėtos šios frazės? Neretai jos atsklinda net iš pačių artimiausių ir mylimiausių lūpų, kai jie bando mus nuraminti stresinėje situacijoje. Tačiau aš manau, kad tai ne tik neveikia, bet ir yra labai nejautru.

Prieš kelis metus pradėjau mokytis gerbti savo jausmus ir tikėti jais. Tuomet man kilo klausimas: jeigu netikėsiu savo jausmais ir nekreipsiu dėmesio į tai, ką jaučiu, tai kieno jausmais tuomet turėčiau tikėti?

GASLIGHTING’AS

Nežinau, ar lietuvių kalbos komisija jau išvertė šį žodį, bent jau aš kol kas neradau. Gaslighting’as yra toks reiškinys, kuris atsiranda toksiškuose romantiniuose santykiuose, bet gali būti ir kitose santykių formose – tarp draugų, darbo aplinkoje ir pan.

Kaip tai pasireiškia?

Žmogus, kuris naudoja gaslighting’ą, melą pateikia kaip tiesą, užsipuldamas auką, kad veltui jį įtarinėja. Nuolat bendrauja taip, kad tampa sunku suprasti, ar tavo jausmai yra teisingi, o gal tu tiesiog esi išprotėjęs. Tokiame bendravime yra vietos tik vieno žmogaus jausmams – jis žino, kada ir ką jausti bei ką galvoti, tuo pačiu sumenkina ir šaiposi iš kito žmogaus jausmų ir poreikių.

Gaslighting’as yra labai rimta ir jis gali stipriai pakenkti tam, kaip jaučiatės savyje ir savo gyvenime. Čia galite paskaityti daugiau. Jeigu atpažinote save net šiose eilutėse, ir jaučiate, kad jums reikia pagalbos, kreipkitės į terapeutą.

ŠVELNESNĖS FORMOS

Kartais gaslighting’as sužiba švelnesnėmis formomis kasdieniame gyvenime – esu pastebėjusi, kad Lietuvoje vis dar normali mūsų tarpusavio bendravimo dalis yra aiškinti savo artimiesiems ir ne tik jiems, kaip jie turėtų jaustis ar neturėtų tam tikroje situacijoje.

Štai sakau draugui: „Labai bijau važiuoti ta gatve.“ – jis man atsako: „Baik tu, nėr čia ko!“. Tikėtina, kad jis nori man gero ir nori mane atpalaiduoti, tačiau jis nežino vieno dalyko, kad kažkam paliepus, mūsų jausmai nenustoja būti. Aš nenustoju bijoti, kai kažkas man pasako, kad nėra reikalo arba tai yra nesąmonė. Greičiausiai, aš tiesiog užsidarysiu savyje ir nekomunikuosiu tam žmogui savo tuo metu man kylančių, jau nepatogių jausmų. Gi jis man pasakė, kad bijoti nėra čia ko, o aš vis tiek bijau!

Kartais tokiose situacijose man tapdavo gėda, kad jaučiu keistus, kvailus jausmus. Arba esu per silpna ir bailė. Kartais tai mane versdavo išduoti save ir savo tikrąją būseną tuo metu bei imti vaidinti, kad jaučiuosi kitaip.

KODĖL SVARBU LIKTI IŠTIKIMAM SAVO JAUSMAMS?

Nes mūsų jausmai mums labai daug pasako. Pavyzdžiui, jeigu aš bijau važiuoti ta gatve, galbūt man reikia įgyti daugiau žinių, sulėtinti greitį, būti dar atidesnei, kad sėkmingai ja pravažiuočiau.

Kartą papasakojau draugei, kad vieno mūsų pažįstamo komentaras po mano įrašu mane labai įskaudino. Pasidalinau, kad, perskaičiusi tą komentarą, pasijutau menka, maža ir man buvo labai liūdna. Mano draugė man atsakė: „Baik tu, taigi viską jis ten gerai parašė!“ O tas komentaras man atrodė labai žeminantis (jis sumenkino mano kūrybą ir įsivėlė į tolimesnius žeminančius komentarus su kitais žmonėmis). Po to, kai ji taip pasakė, mano vidinis dialogas virto į tokį: „Viską jis gerai ten parašė. Tu esi verta tokių žodžių. Net jeigu tavo draugei taip atrodo, tai priimk tai ir nesiskųsk.“ Po šio pokalbio nusiminiau dar labiau.

Nepripažinti tikrųjų savo jausmų ir atmesti juos dėl to, kad mūsų artimiausi žmonės galvoja, kad turėtume jaustis kitaip yra ne tik nereikalinga, bet kenksminga. Toks elgesys su savo jausmais mano gyvenime prisidėjo prie to, kad nepasitikėjau savimi, turėjau ilgų depresinių epizodų, kartais mane užplūsdavo didelė apatija. Man buvo sunku kurti, imtis iniciatyvos, nes aš nepasitikėjau savo jausmais. Šis nepasitikėjimas jausmais ir žinojimas, kad kiti kiekvienoje situacijoje žino geriau, mane veikė stabdančiai – pradėjau abejoti ir savo idėjomis, nuojautomis. Susidėdavau su žmonėmis, kurie man nepatikdavo, bet tai pačiai draugei pasakius, kad „turėčiau priimti žmones tokius, kokie jie yra“, priversdavau save su jais draugauti. Galiausiai, taip galima susidėlioti tokį visiškai ne savo gyvenimą ir jaustis jame labai liūdnai.

Nuslopinę jausmus prarandame ryšį su savimi ir mus supančia aplinka. Nebepalaikome ryšio su savo instinktais. Nebežinome, ką mūsų jausmai mums sako, ir nebesuvokiame aplinkoje iškilusių problemų. Jausmai nebeskatina veikti. Jei nejaučiame, tikriausiai ir negvildename jausmą lydinčių minčių ir nežinome, ką mūsų „aš“ nori pasakyti. Ir jei nesitvarkome su savo jausmais, nesikeičiame ir neaugame. Liekame įklimpę. – Melody Beattie „Nepriklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“

Be to, gyvenime kartais reikia reaguoti čia ir dabar: nubrėžti savo ribas, pasakyti: „stop, ne“, ištarti: „aš nenoriu to girdėti“ ir pan. Reikia mokėti save apsaugoti ir apginti. Tam, kad išmoktume tai daryti, mes turime pažinti, ką jaučiame MES, o ne mūsų mamos ar tėčiai ar draugai. Tokiu būdu žinosime, kam sakyti tvirtą NE, o kam – entuziastingą TAIP ir mokėsime save apsaugoti nuo kenksmingų santykių ir situacijų.

Apskritai jausmai ne visada mums kenkia, priešingai, kartais jie mus gelbsti. Ir ne vien tokiais atvejais, kai mus verčia gyventi radioaktyvioje aplinkoje, bet ir tuomet, kai prie mūsų priekabiaujama arba prieš mus smurtaujama,<…>. Kreipdamos dėmesį į savo jausmus – pasibjaurėjimą, pyktį, atmetimą, maištą, – į kūno ir dvasios siunčiamus pavojaus signalus, moterys gali atrasti jėgų gintis, o už proto balso iš tikrųjų slypi autoriteto balsas, atimantis drąsą, paralyžiuojantis. – Mona Chollet „Nesunaikinama moterų galia”

MANO JAUSMAI – MANO REIKALAS

Šios mano pateiktos situacijos gana lengvos, nerimtos, tačiau žmonės perša savo jausmų vizijas net sudėtingesnėse situacijose: jie gali mums pasakyti, kad per ilgai jau liūdime dėl skyrybų, kad per ilgai/ne taip, kaip reikia, šnekame apie sudėtingą vaikystę, kad per ilgai/per trumpai gedime dėl artimo žmogaus netekties. Žinokit, kad mums priklauso VISAS MŪSŲ GYVENIMO LAIKAS.

Ir, nors nelabai produktyvu tai būtų, bet dėl aštuntos klasės skyrybų galime raudoti visą gyvenimą. Mūsų jausmai, mūsų gijimas ir kaip jis vyksta yra mūsų reikalas.

Dėl to, kai patenku į panašią situaciją, kai išdėlioju savo jausmus artimam žmogui, o jis man atrėžia klasikinį: „Baik tu, tu per jautriai reaguoji.“, aš įsivaizduoju, kad išsivynioju juostą su STOP ženklu, aptveriu ją save ir savo jausmą, įkvepiu oro ir ramiai pasakau: „Bet aš jaučiuosi TAIP. Jeigu tau nepatogu būti su mano šiais jausmais ir patirtimis, viskas gerai, tu gali eiti. Aš išbūsiu su tuo viena, bet neprašyk manęs, kad išmesčiau savo jausmus ir pradėčiau jaustis kitaip. Prašau pagarbos mano jausmams. Ačiū.“ Ir tai suveikia.

TAI KAIP REAGUOTI Į TAVO JAUSMUS, KAD NEPYKTUM?

Yra daug būdų. Pavyzdžiui, kai bijau važiuoti gatve, aš mielai išgirsčiau:

• „Papasakok plačiau, kas tave gąsdina?“ (Pasidomėjimas jausmais)
• „Žinok, ir aš šioje vietoje visada bijodavau.“ (Pasidalinimas savo panašia patirtimi ir jausmu)
• „Kaip galėčiau tau padėti?“
• „Aš su tavimi. Tau pavyks. Tu puikiai vairuoji.“ (Pastiprinimas ir paskatinimas)

Kai pasakojau draugei apie mane įskaudinusius komentarus, mielai išgirsčiau:

• „Papasakok plačiau, kas tave būtent įskaudino tame komentare?“ (Pasidomėjimas jausmais)
• „Žinok, man irgi jo tonas nepatiko, mane tai irgi įskaudintų.“ (Pasidalinimas savo jausmu ir bendrystė)
• „Ką darom su šia situacija? Gal papurtom jį žemyn galva?“ (Papokštavimas, parodantis, kad ji yra kartu su manimi šioje situacijoje) arba: „Kaip galėčiau tau padėti šioje situacijoje? Ar yra kažkas, ką galėčiau padaryti dėl tavęs?“
• „Aš su tavimi. Aš myliu tavo kūrybą. Labai tavimi žaviuosi. Man labai liūdna, kad tau teko tai patirti.“ (Atjauta ir meilė)

Gyvenimas susideda ne tik iš smagaus valgymo su draugais kartu kavinėse, tačiau jis susideda ir iš skaudžių vienas kito patirčių, baimių, liūdesio, abejonių, skyrybų. Aš manau, kad tikra draugystė turi nebijoti tų dalykų ir mokėti tame kartu išbūti. Tai nėra patogu, nėra malonu – išbūti su savo draugu ar kitu artimu žmogumi nežinioje, skausme, sustingime. Bet mokykimės. Nes vien nuo to, kad pasakysi: „Nejausk, nes tai, ką jauti, yra nesąmonė/aš jausčiausi čia kitaip.“ – niekas nepasikeis.

GIJIMAS TRUNKA ILGIAU NEI VIENĄ PATARIMĄ

Kai mūsų draugams sunku, mes galvojame, kad pasakysime tą vieną skambų patarimą ir viskas pasikeis. Nepasikeis. Ir, greičiausiai, tuo metu draugams ne to reikia. Jiems reikia mūsų šalia. Reikia žmogaus, kuris išbus su sugriuvusiais mumis, išsitaršiusiais plaukais, nežinančiais, kur link eiti, suklydusiais ir parkritusiais.

Tai nėra lengva, dėl to aš pasirinkau turėti tik saujelę draugų ir tvirtai žinoti, kad mano meilė jiems – va tokia. Aš būsiu su jais ir aukštumoje, ir kalnų papėdėse, jeigu tik jie norės. Nes aš juos myliu ne už jų sėkmę, pinigus, šlovę, o už tai, kad jie yra.

Gijimas po traumų, netekčių, sunkių vaikysčių kartais trunka ne vieną dešimtmetį. Jis gali atrodyti visaip. Dažniausiai gijimas yra to žmogaus reikalas, jo intymioji teritorija, į kurią nereikia veržtis, nereikia jai mesti savo vizijos ar patarimų. Tereikia tiesiog būti šalia, jeigu tas žmogus to nori.

Reikia [jausmus] išgyventi. Mes galime jausti. Normalu, kad juos išgyvename. Normalu turėti jausmus – visus. <…> Jausmų nėra blogų, nėra nederamų. Neturime jaustis kalti dėl to, kad patiriame jausmus. Jausmai – tai ne veiksmai. Jausti tokį pyktį, kad norėtųsi kažką nužudyti, – ne tas pats, kas žudyti. Jausmų nereikėtų vertinti kaip gerų ar blogų. Jausmai tėra energija, o ne asmenybės savybės. – Melody Beattie „Nepriklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“

Nuotrauka Ugnė Henriko

24 Comments

    Ingrida

    20 liepos, 2020

    100% pritariu Jums, kiekviena Jusu straipsni, tiesiog ikvepiu kaip orą 😍🌹

    Jovita

    20 liepos, 2020

    Šis straipsnis yra kažkas nuostabaus. Kaip tik tokių įžvalgų man dabar ir reikėjo. Ačiū, išgelbėjote mano vidų 🥰❣️

    Rosana

    20 liepos, 2020

    Beata, ačiū Jums, kad augdama pati augini ir mus, kad esi atvira, pažeidžiama ir drąsi savimi, ne prisidengusi.

    Aida

    20 liepos, 2020

    Ačiū už straipsnį, į viską galiu atliepti. Beata, ačiū, kad savo straipsniais pagreitini savęs pažinimo procesus, tu-jie kaip pusė psichologo konsultacijos.
    Šiame straipsnyje aprašytos situacijos tokios pažįstamos, tiek kartų kartotos, tiek kartų nusivilta žmonėmis. Taip viltasi, kad vietoj tokių „nekaltų“, širdį uždarančių „pagalbos“ frazių, išgirsi širdį atveriančias. Ilgainiui, kai visa tai ėmė labai užknisti, pripažinau, kad tų humanistų reta, turėti tokių lūkesčių iš kitų – tai vis nusivilti, o supykti dėl tokio atsako – tai rasti energijos apginti save. Gebėjimas brėžti ribas, man, norinčiai nepakenkti kitam, kelia iššūkių kiekvieną kartą, daug kartų ir prasileidžiu. Bet, kad ir mažais žingsniais vis tiek į priekį 🙂
    Sau galvoju, kad tai susiję su priėmimu, mes nemokyti atpažinti ir priimti savo sunkių jausmų, todėl taip užsidarome ir nuo kitų. Ir ratas užsisuka.

    Rima

    20 liepos, 2020

    Tiesiog nuostabus straipsnis🙏❤️❤️❤️Aciu, dabar supratau jog noriu ismokti isiklausyti I visus savo jausmus ir ismokti nenuneigti savo artimuju jausmus taip pat. Dabar kaip tik sprendziu, kur noriu mokytis ir po metu soc. Darbo studijose supratau, kad manes si sfera ne traukia. Taigi isiklausysiu I savo jausmus ir nuojauta keisti sias studijas I kitas🙏

    Gintare

    20 liepos, 2020

    Zaviuosi Jumis! O Jusu mintys tikrai ne maza dalimi padeda ne vienam suvokti ir susivokti…

    Monika

    20 liepos, 2020

    Nuostabus tekstas! Ačiū

    Giedrė

    20 liepos, 2020

    Labai reikėjo šito teksto, nes kalbant, pvz, kad ir su broliu apie mūsų sunkią vaikystę ir apie jo „norą“ man padėti ir pamokymus, kai tie nebuvo prašyti, aš natūraliai susinervinau, pradėjau kaip ir gintis, tai brolis „O tu nereaguok šitaip asmeniškai“, tai laimei turėjau proto atsakyti, kad reaguoju taip, kaip reaguoju, aiškinsi tu man kaip reaguot, ar ne. Negaliu PAKĘSTI, kai aiškina, ką galvot, ką jausti, kaip reaguot. NE GA LIU.

    Sonata

    20 liepos, 2020

    Keleta metu atgal vienos giminaites komentaras mane priverte pasijusti labai maza, tiesiog norejau jai pasidziaukti kad lankausi pas psichologu ir man padeda suvadyti mano panikos priepolius ir depresija ir kad pradejau vartoti vaistus ir tt… o ji man sako , man niekada nereikejo jokiu psichologu as visada pati susitvarkau su savo galva …. tai galvoju nu aciu uz tai , tai kaip cia dabar man jaustis ? kad as kazkokia nesugebanti su savimi susitvarkyti ar kaip ?

      beata.tiskevic

      20 liepos, 2020

      Šis komentaras yra toks dažnas, deja… Man žmonės ne kartą yra rėžę: „O dieve, aš dar baisesnių dalykų negu tu išgyvenau ir be jokių psichologų susitvarkiau.“ „Super“ jausmas paskui aplanko :)))

      Raimunda

      26 liepos, 2020

      Kaip gaila, kad ta giminaitė jūsų neišgirdo.
      Jūs sakote: tvarkausi problemas (panikos priepuoliai, depresija, vaistus geriu).
      Giminaitė sako: aš visada pati susitvarkau su savo galva. Man psichologų niekad neprireikė.
      Toks vaizdas susidaro, kad kai dalinotės savo turimais iššūkiais, giminaitė tuo metu mąstė apie „galvos tvarkymą“ kaip grožio salone teikiams paslaugas. Daugmaž, nuėjau, sušukavo, padažė, pakirpo. Tai pilnai sutinku, kad tam nei psichologų pagalbos, nei vaistų nereikia.😃
      Bet tikrai labai gaila, kad jūsų neišgirdo… tiesiog linkiu, kad atsirastų žmonių, kurie jus išgirstų ir palaikytų, ir pasidžiaugtų asmeninėmis pergalėmis.

    Gerda

    20 liepos, 2020

    Beata, nuostabus straipsnis. Kaip sklandžiai išdėliotos mintys. Kaip gera rasti bendraminčių. Gaslighting frazė į mano gyvenimą atėjo vos prieš kelias dienas ir jūs apie tai rašote. Jaučiuosi, lyg turėčiau gero draugo užnugarį, skaitydama jūsų straipsnius. Gera jausti, kad esi ne vienas. Kad taip jautiesi dėl savęs, savo jausmų ne vienas. AČIŪ.

    Modesta

    20 liepos, 2020

    Labai ačiū už šį tekstą, nes jis yra nuostabus ir labai jautrus. Stipriai jį jaučiu, nes dažnai iš pačių artimiausių žmonių norisi ne kažkokių patarimų, o tiesiog buvimo šalia. Man taip pat teko susidurti su tokiais atvejais, kai artimam žmogui papasakoji apie savo jausmus ir emocijas, o jis arba pasako, kad nereikia taip reaguoti, arba atsako į tai tarsi psichologas, labai šaltai į visa tai reaguoja. Bet dalykas tame, kad tokiais momentais reikia ne psichologo, o tiesiog draugo, kažko, kas pabūtų šalia tuo momentu. O kai to nėra, kai tiesiog atsakoma taip šaltai, ta riba labai didėja ir po to išvis nebenori niekam pasakoti apie savo jausmus, nes pastoviai reaguoji per stipriai, tarsi mano jausmai nėra geri, tarsi jų nereikia. Taip ir lieki vienas su jais.

    Si

    20 liepos, 2020

    Taip įdomu skaityti ir tekste rasti tai kas artima man. Jūsų tekstai kaip knyga norisi vis skaityti ir kad nesibaigtų.♥️

    Ruta

    20 liepos, 2020

    Ačiū,Beata❤️ Man taip reikėjo tokiu žodžiu. Prieš beveik dvejus metus palaidojau savo artimiausius.. negaliu su tuom susitaikyti ir atvira širdim gyventi toliau.. stengiuosi judėt, bet Tai nuolat sukasi galvoj, širdy.. Iš daugelio girdžiu tas pačias frazes “Jau laikas paleisti! Eik į žmones! Po pusmečio žmonės susitaiko! Gyvenk ir džiaukis! Juk jau tiek laiko praėjo! “ ir pan. marazmus.. Bet perskaičiusi Jūsu straipsnį supratau, kad man viskas gerai. Jausti ir ilgėtis nėra blogai, keista ar ne pagal taisykles.. Nieko nejausti yra blogai..
    Tikrai labai nuoširdžiai ačiū❤️

    Edita

    20 liepos, 2020

    Ačiū. Po kiekvienos perskaitytos eilutės norisi rėkti taip, taip ir aš taip jaučiuosi. Ačiū kad esate kad dalinatės savo patirtimis ir išgyvenimais. Tai padrąsina, paskatiną gilintis į save ir ieškoti pagalbos. Labai, labai džiaugiuosi atradusi Jus

    V.

    20 liepos, 2020

    Deja, esu daug kartu taip darius! Sakius „baik, nutilk, nebegaliu klausytis“! Visada su artimiausiais seimos nariais, kai jie uzvercia mane savo jausmais, kurie tam tikru zmoniu ar situaciju atzvilgiu nesikeicia kelis desimtmecius. Kurie man skundziasi ir aimanuoja ir man norisi dingti kuo toliau nuo tu ju skundu, nes zinau, kad mano patarimu niekas neklausys ir tik ieskos priezasciu, del ko jie (tiksliau, jos) negali nieko padaryti, kad situacija pasikeistu. Arba su kiekvienais metais vis labiau demonizuoja zmogu, kuris man neatrodo toks blogas, tiesiog ne toks zmogus, kuris atitiktu maksimalius ju lukescius. Manau, vienintele iseitis – kaip nors atsiriboti. Parasete labai graziai, bet nezinau, kaip galeciau pritaikyti savo atveju. Matyt, ne visomis aplinkybemis tinka jusu patarimai, o gal nesu linkusi aukotis del savo artimuju?

    V.

    20 liepos, 2020

    P.S. As irgi turiu teise i savo jausmus, kuriuos man sukelia ju jausmai 🙂 Galbut per daug emocionali musu seimynele…

    Marija

    20 liepos, 2020

    Labai jums ačiū už dalinimąsi tokiais tekstais. Labai labai apie man be galo svarbius, aktualius ir rūpimus dalykus. Viena iš nemaloniausių mano patirčių, kai papasakojau grupei žmonių apie labai skausmingus santykius su tėvu, o atgal gavau tokias kreivas interpretacijas! Ir patikinimus, kad tiesiog negaliu taip jaustis ir taip galvoti! Sprukau nuo tų žmonių neatsigręždama. Ir dabar kasdien po mažytį žingsnelį mokausi priimti save kaip normalią ir normaliai jaučią. Be galo ačiū, kad padedat.

    L.

    21 liepos, 2020

    Aciu Jums! Taip aiskiai dalintis mintimis, taip plesti zmoniu supratimus apie gyvenima, ikvepti siekti daugiau, suprasti daugiau, buti „cia ir dabar“ daugiau.
    Aciu Jums, Beata!

    Milda

    21 liepos, 2020

    Beata, ačiū už šį straipsnį! Daug išsirašiau kaip savo, nes labai takliai įgarsinai tą vidinį konfliktą, juk jausmai nedingsta net jei kas ir galvoja, kad jie neturėtų taip būti. Palietei man svarbių žaizdų kaip “nepatogūs” jausmai ir mėginimas kontroliuoti emocijas pagal kito žmogaus reakcijas.
    Čia tokia mintis į šoną, bet šiuo metu galvoju kodėl ne tik tai ką mes išsakome (baimes, nuogąstavimus…), bet ir kaip mes išreiškiame emocijas gali būti priimta ar ne, nes skirtingos aplinkos priims emocijas ir jų išraiškas skirtingai (na, verkti yra ok kažkur, bet ne ten, ten geriau pykti). Tai ir ugdomės kažkokius defaultinius saugius ir jausmus, ir jų išraiškas.
    Iš literatūros rekomendacijų pusės, rekomenduoju psichoanalitinius Bion darbus. Remdamasis Melanie Klein, jis sako, kad emocinė raida priklauso nuo ankstyvųjų objektų (artimųjų) gebėjimo priimti (contain) kūdikio projektuojamas į juos emocijas. Na, čia iš operos “savęs reparentinimas” haha.

    R

    21 liepos, 2020

    Puikus tekstas! Ačiū jums, Beata 🙂

    Neringa

    22 liepos, 2020

    Ačiū labai! Nuo to laiko kai jūs atradau iš nebegeda.lt, visai kitaip pradėjau galvoti.. skaityti knygas ir save gydyti…

    Nida

    23 liepos, 2020

    Ačiū Jums Beata, Jūs nuostabi ❤️