„Mano aplinkoje yra toksiškas žmogus, privalau su juo bendrauti, bet man negera. Ką daryti?” – labai dažnai susilaukiu tokių klausimų Q&A su savo sekėjais instagrame metu.
Ir mano aplinkoje anksčiau buvo labai daug toksiškų žmonių, o dabar – nepažįstu nė vieno. Kaip man pavyko tai pasiekti?
*Šiame tekste dalinuosi tik kuklia savo asmenine patirtimi ir atradimais, kurių prisisėmiau per 10 metų darbo su savimi, reikalingų knygų skaitymo, o dabar – dar labiau visa tai gilinu psichologijos studijose. Tačiau svarbu nepamiršti, kad mes visi esame labai skirtingi ir tavo atradimai gali būti visiškai kitokie.
5 TIESOS APIE TOKSIŠKUS ŽMONES
1. Kartais tai – ne jie, o aš
Prieš daugelį metų aš buvau žmogus, kuris nutylėdavo viską, kas man nepatikdavo ir tik kaupdavau nuoskaudas, kol vieną dieną „susprogdavau” ir išvis nutraukdavau bendravimą su tuo žmogumi. Tiesiog per daug skolų jam būdavau prikaupusi ir mano galvoje jis tapdavo visiškai blogas, nepakenčiamas, kad belikdavo pasitraukti.
Viena iš priežasčių, kodėl mano gyvenime šiuo metu nėra nė vieno toksiško žmogaus, yra ta, kad aš išmokau komunikuoti savo ribas, poreikius ir pasakyti vietoje, kas man nepatinka. Taip pat aš žinau, kad mes visi klystame, kartais peržengiame kitų ribas, – ir mes turime teisę būti apie tai informuoti.
Dabar aš labiau dalyvauju bendravime, sakau: „stop”, „nenoriu”, „nepatinka”, „nenoriu dabar būti liečiama”, „man nereikia patarimų” ar pan. ir, kai einu namo po susitikimo su drauge, būnu visiškai rami, nes viską, ką jaučiau ir galvojau, išsakiau ten ir tuo metu, o anksčiau, kai prikaupdavau skolų ir nuoskaudų – tai eidavau namo išsipūtusi kaip rupūžė nuo pasipiktinimų: „kaip ji taip galėjo”, „gi ji žinojo, kad man tai nepatinka!”… bet, žmonės mūsų minčių neskaito, dėl to turime išmokti jas komunikuoti AIŠKIAI.
2. Aš irgi kartais būnu toksiška
Labai svarbu matyti santykius kaip lygiavertiškai vykstantį kūrybos aktą, kuriame svarbi abiejų žmonių iniciatyva ir įsitraukimas. Kai gyvenau aukos vaidmeny, tai į santykį su kitu žmogumi įplaukdavau kaip vėjo nešamas rąstas į prūdą ir laukdavau, kur mane toliau visa tai nuves. Bet santykiuose reikia dalyvauti aktyviai abiems pusėms: derinti, derintis, derėtis, modeliuoti santykį, kuris tiktų abiems žmonėms, dalintis savo įspūdžiais ir jausmais vieniems su kitais (ir, kai rašau „santykiai” kalbu ne vien apie romantinius, bet ir visus kitus).
Taip pat supratau, kad aš irgi kartais galiu būti toksiška – pasielgti blogai, neatsakingai, nuliūdinti kitą, prišnekėti nesąmonių, bet tai nereiškia, kad apskritai esu toksiškas žmogus. Tačiau, jeigu mano draugas ar draugė nepasakys, kad jį erzina, liūdina mano elgesys, – tikėtina, praeis labai daug laiko, kol aš susivoksiu pati, nes mes visi skirtingi: pavyzdžiui, vieniems patinka, kai jiems šnabžda į ausį ar pasisveikina gąsdindami iš nugaros, – o aš to pakęsti negaliu.
3. Nenori bendrauti – nebendrauk
Vienoje knygoje perskaičiau nuostabią frazę: „Tau nebūtina paversti kitų žmonių blogais, kad galėtum su jais nebendrauti.” Tu gali bendrauti, su kuo tu nori. Tu nesi atsakingas už kitų žmonių gyvenimus – o, greičiausiai, jeigu jau taip jautiesi apie tam tikrus savo ryšius, su tokiais žmonėmis ypač vertėtų padaryti pertraukų.
(Ir būtinai perskaityti šią knygą.)
Nebūtinai žmogus, su kuriuo nenori bendrauti, turi būti „toksiškas”, labai blogas, nebūtina apie jį kurti siaubingų istorijų savo galvoje ir nuolat apie jį skųstis draugams – šioje situacijoje yra galybė išeičių:
• galima mažinti bendravimą, vietoj susitikimų – susiskambinti, vietoj susiskambinimo – kartais parašyti per feisbuką;
• pasakyti, kad „šiuo metu man reikia erdvės ir laiko” ir atsitraukti, o vėliau – ką tu žinai – gal kažkas pasikeis?
Svarbu suvokti, kad mes esame savo veiksmų, gyvenimo ir sprendimų šeimininkai bei neprivalome vaidinti to, kuo nesame. Gyvenimas ir taip pilnas sudėtingų galvosūkių – tai ten, kur galime sau pasilengvinti kelią – naudokimės tuo! Tai nenori bendrauti – nebendrauk. Su manimi irgi :)) Aš tikrai išgyvensiu!
4. O jeigu šeimos nariai „toksiški”?
Aš apskritai nebemėgstu šio žodžio – „toksiškas”. Nes netikiu vientisai „toksiško” žmogaus paveikslu, – aišku, kad tokių yra, bet labai mažas procentas. Kartais mūsų šeimos nariai, giminės ar kiti tiesiog „nezgrabnai” (nevėkšliškai) bendrauja, nes nemoka kitaip. Bet su jais irgi gali nebendrauti! Nelabai suprantu to „kryžiaus nešimo”, nes kartais, kai mes galvojame: „man šitas žmogus taip nepatinka, bet aš PRIVALAU su juo bendrauti…”, gali būti, kad mes jam irgi nelabai patinkame ir bendravimas su mumis jam taip pat nėra malonus.
Ką dar galima daryti su tais giminėm?
Tu turi marias galimybių:
• gali bendravimą apmažinti, nesidalinti visom savo gyvenimo smulkmenom;
• gali išmokti pokštauti ir į klausimus „kada pagaliau mums parveši anūkų?” atrasti juokingus atsakymus (pvz.: „Tu taip dažnai manęs to klausi, kad bijau, jog man teks jau kaimynų vaikus pradėti vogti.”) arba galima į juos atsakyti klausimais;
• gali nubrėžti savo ribas ir pasakyti: „Kiekvieną sykį, kai manęs to paklausi, jaučiuosi kaip visiška nevykėlė”;
• gali mandagiai paprašyti kurį laiką nekalbėti šia tema;
• gali pakeisti temą, daugiau klausti apie tai, kas tiems žmonėms įdomu, nes kartais – šie bjaurūs klausimai ar replikos išlenda dėl to, kad žmonės neturi apie ką kalbėti, o kalbėti norisi!
• galima su giminėm inicijuoti ne sėdėjimą prie stalo, o žygius, veiklas, karaoke, stalo žaidimus.
Svarbiausia nepamiršti, kad savo gyvenime ir santykiuose esi ne vėjo nešamas rąstas prūde, o aktyvus dalyvis ir šeimininkas. Tuomet ir kiti žmonės nebebus tau toksiški.
5. Meilė ir santykis, kokio tu verta(s)
Man padėjo išsigryninimas, ko aš noriu iš kitų žmonių ir, kokio santykio ar bendravimo su manimi aš tiesiog nepriimsiu. Taip pat išsigryninau, koks žmonių tipas man patinka, ką aš galiu duoti kitiems ir ką galiu duoti sau. Aš nesitikiu iš kitų žmonių, kad jie padarys mane laimingą, išspręs mano problemas ar mane išgelbės. Žinau, kad visa tai turiu padaryti pati. Taip pat negelbėju ir kitų. Vienintelis dalykas, ko tikiuosi ir pati siūlau savo artimiems žmonėms – būti šalia ir kartu: kai bėdos prispaus ar kai sėkmės bangos link dangaus kilstelės. Aš būsiu šalia ir sugebėsiu pro visus išorės medalius ar keiksmus matyti tiesiog jų širdį, kurią pažįstu ir myliu. Juk ji nekinta.
O kai mano draugas bus laimingas, – visada džiaugsiuosi už jį. Kai liūdės – man bus apmaudu, kad jam liūdna, bet puikiai žinau, kad su tuo susitvarkyti reikės jam pačiam. Aš nieko už jį išspręsti negaliu. Galiu tik už save.
Ne visus žmones reikia įsileisti į savo vidinį pasaulį ir net ne visiems reikia duoti raktus nuo tavo vidinio pasaulio slapčiausių kambarių. Kai kurie kambariai visam gyvenimui gali likti vien tik tavo.
Žinau, kad esu verta meilės, pagarbos ir palaikymo. Dosniai tuo apdovanoju tuos, kurie yra šalia manęs. Tie, kurie to nevertina arba jie neturi šių išteklių – renkuosi mylėti ir palaikyti per atstumą, bet neįsileisti į širdį, nes kai kurie žmonės yra kaip tie vaikai smėlio dėžėje – užuot kartu žaidę, jie renkasi drabstyti smėlį į akis. Anksčiau tokie žmonės buvo mano mėgstamiausi, o vėliau supratau, kad gyvenimas daug smagiau gyvenasi su tais, kurie žaidžia kartu, dalinasi žaislais, nesistumdo ir nesibarsto smėliu. Bet mes visi turime savo žaidimo stilių, svarbiausia – susipažinti su savuoju ir rasti tokius, kurie nori žaisti taip pat.
Darbas su savimi
Visa tai supratau ir patyriau per ilgus darbo su savimi metus. Nori sužinoti, koks buvo tas mano darbas su savimi ir kokie jo principai bei pratimai? Prisijunk prie mano Meilės sau pamokų – gausi išsamią ir labai nuoširdžią mano mokymosi save priimti ir pamilti išklotinę. Be šių žingsnių, pratimų, knygų, suvokimų, – nebūčiau ten, kur esu šiandien. Kviečiu tave prisijungti. Tai gali padaryti čia.