Atvirai, Tekstai

Ar man pandeminis nuovargis?

Nuotrauka Yuris Alhumaydy/unsplash

Trečiadienio vakaras. Kavinių ir barų Vilniaus miesto centre stalai traška nuo sklidinų taurių ir lėkščių, perpildytų nachos ar kepta duona, senamiestis burzgia nuo šnekų ir pokštų, žmonės atrodo taip, lyg per karantiną visi būtų mintinai išmokę pavasario/vasaros tendencijas, o aš važiuoju namo. Užsisakau iš Wolt’o tą patį patiekalą, kurį valgiau visą žiemą, įsijungiu n-tąjį plokščio scenarijaus serialą Netflixe ir grįžtu į savo spa zoną – sukuistą lovą.

Penktadienio vakaras. Užsitraukiu užuolaidas, kad pro jas įkyriai nesibrautų į kambarį vakarinė saulė ir kantriai laukiu „Auksinio proto“. Kadangi penktadienis, nebeužsisakau iš Wolt to paties patiekalo kaip darbo dienomis, o paįvairinu racioną sušiais. Spoksodama į televizoriaus ekraną prisimenu, kad šiandien penktadienis. Gal reikėjo kažkur išeiti?.. Ir, pasigarsindama „Auksinio proto“ įžanginę melodiją, nutildau savo mintis.

Šeštadienio vakaras. Aš su draugais bare! Čia yra ir Benas, ir Agnė, ir Jokūbas… gatvėje sutikau pažįstamų, laikiausi per didelio atstumo nuo jų, tai buvo keista, o paskui dar prasilenkiau su keliais, su kuriais išvis pasisveikinom nevykusiai: skirtingu metu prasižiojom, tada susičiaupėm ir nudelbėm akis. Mes ir prieš pandemiją nelabai bendravom, tai gal nebereikia bendrauti išvis dabar?

Bet, rimtai, o su kuo dabar sveikintis? Ką daryti su atvėsusiais ryšiais? Ar pulti dabar juos gaivinti intensyviais susitikimais? Bet sako, kad gali užsikrėsti net ir pasiskiepijęs, tai gal vis dėlto laikytis savo kukliam socialiniam burbule?

Bare šeštadienio vakarą sėdžiu labiau išsipuošusi nei per Naujųjų šventę, kurią sutikau su treningais, beje. Kalbamės apie tai, ką Elonas Muskas nuveikė per šį laiką, nes panašu, kad jis tuo metu buvo vienintelis produktyvus žmogus Žemėje. Bandau sau sakyti: „Beata, tai baigėsi. Ta ilga ir tamsi žiema baigėsi, gali atsipalaiduoti.“, bet viską stebiu lyg pro plastikinę plėvelę: matau ir Jokūbą, ir Agnę, bet taip, lyg ne iš tikrųjų. Lyg tuoj baigtųsi mums skirtas laikas arba ateitų policija visiems išrašyti baudų. Agnė pasako gerą bajerį, suprunkščiu ir šiek tiek atsipalaiduoju, bet tuoj pat išdygsta padavėja ir informuoja, kad jie netrukus užsidaro. O, taip, gi iki dvyliktos dabar viskas.

Nors turbūt gerčiau visą naktį. Tada šlaistyčiausi siauromis Vilniaus gatvėmis. Gal nueičiau kebabo ant Tauro kalno – šis ankstyvų mano dvidešimtųjų scenarijus, pamenu, buvo ištempęs mane dar ne iš tokių gūdžių žiemų. Gal ištemptų ir dabar?

Kviečiamės taksi, atsisveikinu su draugais, lyg paskutinį kartą, bet sau vis kartoju, kad žiema baigėsi ir reikia prie to priprasti, atsipalaiduoti galima. Taksi vairuotojas realistiškas: visi švenčia kaip pašėlę, nepriklausomai nuo dienos, o jis nežino, kiek čia dar viskas tęsis. Kas bus rudenį ar žiemą.

Medikai irgi nežino, kas bus rudenį ar žiemą, kiti protingi žmonės, kurių klausiau, irgi gūžčioja pečiais, o aš nebeturiu receptų dar vienai tamsiai žiemai. Aš pavargau.

Aš pavargau, o kiti, man atrodo, nepavargo. Kažkas išjungė mūsų gyvybingumą tam tikram laikui, o dabar vėl įjungė ir žmonės prie to prisitaikė. Jie sėdi ir klega kavinėse taip, lyg mūsų veidai nebūtų įgiję to mėlyno atspalvio nuo zoomo, lyg niekas per karantiną nebūtų veidu paslydęs į savo senus žalingus įpročius ar bliovęs iš širdies 3 iš eilės terapijas.

Aš pasiilgau žmonių, bet kai būnu su jais, elgiuosi taip, lyg į penktą aukštą nešamas fortepijonas.

Aš nebemoku regzti pokalbių, kartais ir nebenoriu. Su partneriu jau viskas iškalbėta ir truputį nuobodu, bet, kai išeinu į lauką, nesusišneku su tais kitais žmonėmis, nes jie man svetimi.

Per karantiną sau tapau statistikos rinkiniu: kuo aukštesni skaičiai – tuo geriau, nes tai buvo vienintelis prieinamas man patinkantis dopaminas. Dirbau ir mokiausi pilnu pajėgumu, švytėjau prieš save rezultatais ir pamiršau, kad produktyvumas turi eiti koja kojon su poilsiu. Dienos buvo panašios vienos į kitas ir nebeliko poreikio joms priskirti pavadinimų. Skųstis sau neleidau – neturėjau ko. Išlikau sveika, mano artimieji irgi, mes nepraradome darbų ir mums nereikėjo kaip medikams arti ištisas dienas pirmose covid fronto linijose. Tai kuo skųsiesi? Tereikia šiek tiek užsičiaupus pralaukti ir viskas bus gerai.

Bet… vis dėl to šio to netekau. Netekau man taip reikalingų tuo metu ryšių su žmonėmis, kai esi priimamas ne dėl stulbinamų rezultatų, o dėl to, kad su tavimi gera būti, netekau neproduktyvaus laiko leidimo, bimbinėjimo, netekau poilsio ir laisvės. Ir man dėl to sunku. Man reikės priprasti prie to, kad tai baigėsi. Ar nesibaigė? O kada baigsis? Prie visų šių klausimų priprasti irgi reikės.

Aš taip norėčiau vieną dieną pamatyti didelį užrašą danguje: PANDEMIJA BAIGĖSI. GALITE ATSIPALAIDUOTI. MES GRĮŽOME Į VĖŽIAS. MES TAI ĮVEIKĖME!

Bet aš žinau, kad jo nebus. Nes niekas to negali patvirtinti. Tikriausiai, man pasireiškia pandeminis nuovargis, o gal reikės pasitikrinti skydliaukę dėl hormonų veiklos, nes kažkaip jie gotiškai šėlsta.

O kaip tu laikaisi? Kaip tau pavyksta adaptuotis prie šių aplinkybių?

12 Comments

    Ieva

    14 birželio, 2021

    Ačiū. Daugiau nei artima.
    Aš nespėju susivokti, tai spausti greitį reikia tai traukti rankinį.
    Tai dabar toliau lieku su užtrauktu rankiniu ir tikiuosi palengva pradėti važiuoti:)

      Ramune

      14 birželio, 2021

      woow koks geras ir tikras tekstas, niekas per daug nekalba apie pandemijos liudnas pasekmes, zmoniu psichologine bukle ir atitolima vieni nuo kitu, liudesio skandinima maiste, tabake ar alkoholyje.. pandemija uzkniso juodai.
      kazkaip baisus isgristas komentaras, kad vienoje 10-toku klaseje vos ne visi geria antidepresantus… oho, kas laukia sio ateities jaunimo dar po keleriu metu?

    Estera

    14 birželio, 2021

    Beata, kaip aš tave jaučiu! ❤️ Man lygiai taip pat yra, kai šiek tiek sušvelnėjo situacija, atrodo net nebemokusu žmonėmis bendrauti, apsikabinus nejaučiu sklindančios šilumos, atrodo, norisi kuo greičiau atsitraukti, neturiu jiems ko pasakyti, sakiniai sunkiai renkasi. Ir tai erzina… Nes galvoju, gal čia su manimi problema ir aš pasikeičiau? 😶😶

    Vaidukas

    14 birželio, 2021

    Liūdnas tekstas. Tik savotiškai guodžia, kad ne vien aš tai jaučiuos. Beata taip jaučiasi. Gal ir kiti panašiai? Aš netekau kelių iš pažiūros gerų dalykų – kvailų įsipareigojimų, kuriem nedrįsau pasakyti Sudie. Dabar drąsiai atsisveikinau su asmeniniu treneriu, vaikų aukle, kai kuriom draugystėm, nes gi pandemija, negalima bendrauti. Bet realiai tik ir laukiau progos ne pati nutraukti ryšius. Aš juk gera. Nutrūkus šiem saitam, palengvėjo. Bet deja netekau ir brangių dalykų. Gerų santykių su kolegom. Dabar visi bendrauti mokomės iš naujo. Bet bėda, kad visi pamatėm, kad mum nebendraut yra geriau. Tai kaip dabar atkurti tą ryšį, kai žinai, jog jis yra „iš reikalo“? Netekau ramybės. Nuolat nerimauju dėl darbo, dėl artimųjų sveikatos. Nerimauju dėl santykių, dėl vaikų emocinės sveikatos. Netekau laisvės planuoti ir laukti dalykų. Dabar planuoju atsargiai, o laukiu su nerimu. Neleidžiu sau džiaugtis, nes juk kiti kenčia, kitų artimieji serga ar miršta, o pas mane visi sveiki, nėr ko džiugaut, tyliai sėdėk ir lauk, kol leis džiaugtis. Aną dieną kolegė sako „kaip tau karantina?“ Atsakau, kad buvę ir geriau. O ji pradėjo iš visos šidies džiūgauti, kad ji taip gerai dar nėra gyvenusi. Darbo metu gurkšnoja vyną savo namo terasoje. Geria lėtą kavą miške. Dirba tik kiek būtina ir nestresuoja dėl to kas bus, tik nerimauja, kad ta laimė baigsis. Kaip aš jai pavydėjau. Ne to apie ką ji kalba, nes visa tai pati dariau ir turiu. Pavydėjau ir vis dar pavydžiu to džiaugsmo, tos drąsos kalbėti kad jai pandemija yra gėris. Aš ir noriu atrasti drąsos džiaugtis. Ne garsiai, ne kitiem. Sau. Nes buvo ir gerų dalykų. Linkiu sau ir kitiem išdrįsti džiaugtis.

    Ieva

    14 birželio, 2021

    Atrodo, pagaliau sužinojau, kad ne man vienai pandemija nėra begalinė komforto zona ir chillas. Kol visi džiaugėsi, kiek daug laisvo laiko turi, vos spėdavau su visais darbais, pagrinde – pilnu etatu ir magistru vakarais. Vis turėdavau aiškinti, neturiu laiko susikambint, neturiu laiko susitikt, kai buvo galima. Ir atrodė, niekas to nesupranta. Pasigavau beprotišką nuovargį ir jausmą, kad PER MAŽAI darau. Daugiau skaityt, dažniau ir ilgiau sportuot, galvot naujų veiklų, rašyt, mokytis DAR daugiau ir papildomai, bloggint. Vis dar bandau išbristi iš šios jūros ir mokytis lengviau gyventi ir daugiau ilsėtis. Kas baisiausia – atpratau susitikinėt, nes galiu užimt save pati. Ir man atrodo, esami ryšiai nepapildo mano interesų, tad jei ne naujos pažintys – esami žmonės manęs nebedomina. Baisu pagauti save mąstant, kad jie tik laiko gaišimas. Ir šią problemą atradau tik neseniai, ir nesuprantu, kaip iš naujo pamėgti bendravimą ir nustot atsiriboti nuo žmonių.

    As

    14 birželio, 2021

    Tokia busena jauciu koks pusmetis. Stumiu save I draugu rata. Isejimus I miesta, bet nera vidines laisves ,ramybes. Nerimas ,nezinia, liudesys,netgi vienisumo jausmas paumejes taip stipriai.kad daznai noriu verkti ir jauciu toki vidini skausma, tarsi butu kas mires… mane tai slegia. Niekam nepaskoju nes atrodo kitiem taip nera. Jie planuoja perka, stato,daro. O as tik sedziu vienoj vietoj ir ziuriu kelioniu nuotraukas ir esu gyva tu laiku prisiminimais. Uzsirasiau pas pas pasichologa gal jis pades atrasti ramybe bent Is dalies.
    .

    Olivija

    14 birželio, 2021

    Galbūt, kažkam bus naudinga, bet jaučiuosi lygiai taip pat. Visados mylėjau žmonės, buvau small talkų žmogus, per dieną sutikdavau krūvas pažįstamu ir tada visu kūnų jausdavau gyvenimą, bet dabar kažkas pasikeitė. Po antros bangos tarsi užsidariau ir nebereikia nei pasisveikinimų, nei įdomu, kaip kitiems sekasi, bet net ir pats sau netapai įdomesnis dėl to, kad pradjėai vengti žmonių ir gilesnių pokalbių. Einant gatve žiūri į žmones ir nesupranti iš kur jie visi – tokie gražūs, pasipuošę, turtingi, LAIMINGI. O pats eini ir nenori būt užkalbintas, nors ir nesijauti prastesnis, bet jautiesi energetiškai silpnesnis ir nebe toks. nebenori būt pastebėtas, nebenori sveikintis ir šnekučiuotis, nes iš super socialaus žmogaus tampi pasyviu stebėtoju kuriam jau nėra būtina visuomet būti pastebėtam. labai įdomus laikotarpis, be galo bijau žiemos, o šią vasarą net nespėju mėgautis nes gyvenu nuolatinėje įtampoje, kad čia per gerai ir net neleidžiu sau pasidžiaugti. 🙂

      Ruta

      15 birželio, 2021

      Beatos straipsnis apie tai, KAIP ir aš jaučiuosi. Olivija, tavi komentare išsakytos mintys tai, kas, tiesiog, žodis žodin klykia manyje.

    Elena

    14 birželio, 2021

    Puikus straipsnis. Pati jaučiuosi vietomis pirmoje klasėje. Prieš kelias savaites atvykau į Italiją (kaprio salą). Ši sala sveikiausia visoje Italijoje ir taikiausia turistams, nes visi pasiskiepiję. Aplinkui pilna žmonių ir turistų. Nejauku save įmesti į verdantį gyvenimą. Pirmą savaitę pratinausi prie kultūrinio gyvenimo. Kavinėje bendraujant kilo įvairiausių diskomforto akimirkų. Čia žmonės nesikalba apie problemas ir pandemiją. Jie gyvena,kuria, dirba. Mano kūnas atrodo pamiršo tą jausmą, kai galima lengvai judėti kurortiniame koncerte geriant lengvą, baltą vyną. Antrą savaitę atvykau į Lugano. Skrendant lėktuvu jaučiau oro trūkumą tad kaukę trumpam patraukiau į šalį, kad įkvėpčiau pilnais plaučiais. Šalia sedėjusi mergina piktai burbtelėjo, jog užsidėčiau ją atgal. Po šiokios tokios reabilitacinės savaitės saloje, mergina priminė jog lėktuve ne visi geranoriški ir pakylios nuotaikos… Covid dar egzistuoja. Savaitgalį Lugane vyko koncas. Pagrindinė gatvė buvo uždaryta ir žmonės linksminosi iš peties. Visi atrodė tarsi iš Holivudo filmų. Gražūs, puošnūs ir kvapnūs. Pamaniau: ne jau turėsiu iš naujo mokytis stiliaus niuansėlių, nes šiuo metu mano garderobas per pusmetį pasikeitė į įvairiai madingus treningus… Ne jau man iš naujo teks mokytis džiaugtis gyvenimu ir negalvoti jog tai yra blogai?

    Agne

    14 birželio, 2021

    Ah ah ah kaip suprantu! Ir kaip gerai, kad tu rasai apie tai! Blemba, net “normalesne” pasijauciau 😁
    As pries pora sav turejau nuolatinio nuovargio ir tt pojuti, irgi nuejau pasitikrinti skydliaukes hormonu, nes kartais jie suaktyveja, ir buvau beveik nusivylusi rezultatais, nes ir hormonai puikiai ir hemoglobimas puikiai ir tt (isskyrus vit D) ir kad gydytojas neizvelge jokios akivaizdzios priezasties 😁 taip kad tikiuosi ir tavo fizine sveikata puiki! O emocine.. na, turbut mes jau judame tinkame linkme, jeigu pastebime ir kalbame apie tai.. as vakar turejau (virtual Retreat skirta siai transition (su restorative yoga ir yoga nidra) ir pajauciau, kaip buvo gera apmastyti ir pasidalinti isgyvenimais au kitais, bei kvietimas nepamesti savo centro db iseinant “i zmones” 🙂

    Sarune

    14 birželio, 2021

    O pas mane viduj, vis nerimo kirminas kirba ir tyliai tyliai sako : “pandemija niekur nedingo, tik truputi atsitrauke. Rudeni vel viskas gris atgal su trenksmu”. Atrodo galeciau kaip visi normalus zmones pameginti atsipalaiduoti, net jei ir trumpam, net jei ir tikrai visos negandos sugris. Bet matyt isijunge kazkokia nematoma gynybine siena. Vietoj to kad iseiciau i zmones, gristu eilini syki tykiai i savo urveli. Matyt tik cia bemoku jaustis saugiai…

    Jolanta

    19 birželio, 2021

    Per visą pandemiją jaučiau nerimą dėl man brangių žmonių, bet džiaugiausi, kad nebereikia bendrauti su žmonėm, kurių niekad nemėgau. Aš atsipalaidavau, kad nebereikia eiti į darbo vakarėlius, kad nebereikia paduoti rankos sveikinantis.
    Be to praradau tą darbą.. bet.. Vakariniai pokalbiai su vaikais, su vyru buvo ir prieš pandemiją, bet per ją jie tapo daug gilesni ir reikšmingesi mūsų gyvenimams. Man dabar žymiai geriau nei prieš tai.. Daug laiko skiriu savo tobulėjimui.
    p.s. man labai patinka skaityti Beatos straipsnius 🥰