Nuotrauka Yuris Alhumaydy/unsplash
Trečiadienio vakaras. Kavinių ir barų Vilniaus miesto centre stalai traška nuo sklidinų taurių ir lėkščių, perpildytų nachos ar kepta duona, senamiestis burzgia nuo šnekų ir pokštų, žmonės atrodo taip, lyg per karantiną visi būtų mintinai išmokę pavasario/vasaros tendencijas, o aš važiuoju namo. Užsisakau iš Wolt’o tą patį patiekalą, kurį valgiau visą žiemą, įsijungiu n-tąjį plokščio scenarijaus serialą Netflixe ir grįžtu į savo spa zoną – sukuistą lovą.
Penktadienio vakaras. Užsitraukiu užuolaidas, kad pro jas įkyriai nesibrautų į kambarį vakarinė saulė ir kantriai laukiu „Auksinio proto”. Kadangi penktadienis, nebeužsisakau iš Wolt to paties patiekalo kaip darbo dienomis, o paįvairinu racioną sušiais. Spoksodama į televizoriaus ekraną prisimenu, kad šiandien penktadienis. Gal reikėjo kažkur išeiti?.. Ir, pasigarsindama „Auksinio proto” įžanginę melodiją, nutildau savo mintis.
Šeštadienio vakaras. Aš su draugais bare! Čia yra ir Benas, ir Agnė, ir Jokūbas… gatvėje sutikau pažįstamų, laikiausi per didelio atstumo nuo jų, tai buvo keista, o paskui dar prasilenkiau su keliais, su kuriais išvis pasisveikinom nevykusiai: skirtingu metu prasižiojom, tada susičiaupėm ir nudelbėm akis. Mes ir prieš pandemiją nelabai bendravom, tai gal nebereikia bendrauti išvis dabar?
Bet, rimtai, o su kuo dabar sveikintis? Ką daryti su atvėsusiais ryšiais? Ar pulti dabar juos gaivinti intensyviais susitikimais? Bet sako, kad gali užsikrėsti net ir pasiskiepijęs, tai gal vis dėlto laikytis savo kukliam socialiniam burbule?
Bare šeštadienio vakarą sėdžiu labiau išsipuošusi nei per Naujųjų šventę, kurią sutikau su treningais, beje. Kalbamės apie tai, ką Elonas Muskas nuveikė per šį laiką, nes panašu, kad jis tuo metu buvo vienintelis produktyvus žmogus Žemėje. Bandau sau sakyti: „Beata, tai baigėsi. Ta ilga ir tamsi žiema baigėsi, gali atsipalaiduoti.”, bet viską stebiu lyg pro plastikinę plėvelę: matau ir Jokūbą, ir Agnę, bet taip, lyg ne iš tikrųjų. Lyg tuoj baigtųsi mums skirtas laikas arba ateitų policija visiems išrašyti baudų. Agnė pasako gerą bajerį, suprunkščiu ir šiek tiek atsipalaiduoju, bet tuoj pat išdygsta padavėja ir informuoja, kad jie netrukus užsidaro. O, taip, gi iki dvyliktos dabar viskas.
Nors turbūt gerčiau visą naktį. Tada šlaistyčiausi siauromis Vilniaus gatvėmis. Gal nueičiau kebabo ant Tauro kalno – šis ankstyvų mano dvidešimtųjų scenarijus, pamenu, buvo ištempęs mane dar ne iš tokių gūdžių žiemų. Gal ištemptų ir dabar?
Kviečiamės taksi, atsisveikinu su draugais, lyg paskutinį kartą, bet sau vis kartoju, kad žiema baigėsi ir reikia prie to priprasti, atsipalaiduoti galima. Taksi vairuotojas realistiškas: visi švenčia kaip pašėlę, nepriklausomai nuo dienos, o jis nežino, kiek čia dar viskas tęsis. Kas bus rudenį ar žiemą.
Medikai irgi nežino, kas bus rudenį ar žiemą, kiti protingi žmonės, kurių klausiau, irgi gūžčioja pečiais, o aš nebeturiu receptų dar vienai tamsiai žiemai. Aš pavargau.
Aš pavargau, o kiti, man atrodo, nepavargo. Kažkas išjungė mūsų gyvybingumą tam tikram laikui, o dabar vėl įjungė ir žmonės prie to prisitaikė. Jie sėdi ir klega kavinėse taip, lyg mūsų veidai nebūtų įgiję to mėlyno atspalvio nuo zoomo, lyg niekas per karantiną nebūtų veidu paslydęs į savo senus žalingus įpročius ar bliovęs iš širdies 3 iš eilės terapijas.
Aš pasiilgau žmonių, bet kai būnu su jais, elgiuosi taip, lyg į penktą aukštą nešamas fortepijonas.
Aš nebemoku regzti pokalbių, kartais ir nebenoriu. Su partneriu jau viskas iškalbėta ir truputį nuobodu, bet, kai išeinu į lauką, nesusišneku su tais kitais žmonėmis, nes jie man svetimi.
Per karantiną sau tapau statistikos rinkiniu: kuo aukštesni skaičiai – tuo geriau, nes tai buvo vienintelis prieinamas man patinkantis dopaminas. Dirbau ir mokiausi pilnu pajėgumu, švytėjau prieš save rezultatais ir pamiršau, kad produktyvumas turi eiti koja kojon su poilsiu. Dienos buvo panašios vienos į kitas ir nebeliko poreikio joms priskirti pavadinimų. Skųstis sau neleidau – neturėjau ko. Išlikau sveika, mano artimieji irgi, mes nepraradome darbų ir mums nereikėjo kaip medikams arti ištisas dienas pirmose covid fronto linijose. Tai kuo skųsiesi? Tereikia šiek tiek užsičiaupus pralaukti ir viskas bus gerai.
Bet… vis dėl to šio to netekau. Netekau man taip reikalingų tuo metu ryšių su žmonėmis, kai esi priimamas ne dėl stulbinamų rezultatų, o dėl to, kad su tavimi gera būti, netekau neproduktyvaus laiko leidimo, bimbinėjimo, netekau poilsio ir laisvės. Ir man dėl to sunku. Man reikės priprasti prie to, kad tai baigėsi. Ar nesibaigė? O kada baigsis? Prie visų šių klausimų priprasti irgi reikės.
Aš taip norėčiau vieną dieną pamatyti didelį užrašą danguje: PANDEMIJA BAIGĖSI. GALITE ATSIPALAIDUOTI. MES GRĮŽOME Į VĖŽIAS. MES TAI ĮVEIKĖME!
Bet aš žinau, kad jo nebus. Nes niekas to negali patvirtinti. Tikriausiai, man pasireiškia pandeminis nuovargis, o gal reikės pasitikrinti skydliaukę dėl hormonų veiklos, nes kažkaip jie gotiškai šėlsta.
O kaip tu laikaisi? Kaip tau pavyksta adaptuotis prie šių aplinkybių?
12 Comments