Tekstai

Kaip patirtas pinigų stygius vaikystėje veikia mane šiandien?

Nuotrauka Fabian Blank/unsplash

Labas, šį tekstą rašau, nes labai noriu bent jau virtualiai, bent jau per atstumą „susijungti“ su tais, kurie patyrė tą patį. Pastebėjau, kad beveik visas patirtis, kurios buvo vaikystėje (net ir tą, kad iš kalėjimo grįžęs kaimynas mano aštuonmečiam draugui ketino padaryti tatuiruotę) tuo metu priėmiau kaip savaime suprantamas. Suaugus išryškėja, kad: o, pasirodo, tas dalykas nebuvo normalus, pasirodo, kad ir tas buvo labai nenormalus… Pastebiu savo elgesį ir matau, kad tam tikrais atvejais elgiuosi keistai, tuomet paklausiu savęs: kodėl? iš kur tai atėjo? ir paskui tas mintis išsitraukiu iš pasąmonės galyyyybę prisiminimų, pagal kuriuos ir susidėliojo mano vienoks ar kitoks elgesys. Taip ir su pinigais.

Tačiau taip jau yra: elgesio modeliai, kurie tuomet padėjo išgyventi, dabar gali trukdyti gyventi.

Finansinė situacija vaikystėje

Aš nežinau, ar mes buvome labai neturtingi: man tuo metu tai netrukdė. Žinau, kad kartais, kai skaudėdavo dantį, aš turėdavau palaukti, kol tėvai gaus atlyginimą ir tada eiti pas odontologą. Arba klasės nuotraukoje stodavausi už kitų, nes būdavau vis dar su žieminiais batais, o dabar jau pavasario pabaiga. Bet aš visada turėdavau ką pavalgyti, visas reikalingas reikmes mokyklai ir namus. Ir visada žinojau, kad mes „ne tokie kaip jie“, tik nežinojau, kodėl. Mano norai retai kada būdavo išpildomi, nes mes neturėjome tam pinigų ir išmokau pirkti džinsus ne tuos, kurie yra madingi tą sezoną, o tuos paprastesnius, be užrašų, nes jie tiks keliems metams.

Kaip pinigų stygius vaikystėje veikia mane šiandien?

1. Aš retai perku brangius daiktus

Kartą radau patinkančią striukę už 300 eur ir, nors galėjau nusipirkti kelias tokias, – aš radau į ją panašią už 50 eur, nusipirkau ją, o likusius 250 eur investavau. Nesu pratusi prie brangių daiktų (ypač drabužių), jie man kelia diskomfortą – nebent tai yra tokie daiktai, kuriuos galėsiu dėvėti 10 metų. Kadangi man dažnai atrodo, kad tuoj tuoj pinigai pasibaigs, dėl to į brangų daiktą žvelgiu kaip į dalyką, kuris mane dar greičiau prie to priartins.

2. Retai perku madingus drabužius

O jau porą metų esu „pasinešusi“ ant capsule spintos filosofijos – tai yra labai patogu, daug tvariau ir padeda neapsikrauti drabužiais. Tačiau dalis mano tokio sprendimo galėjo ateiti ir iš vaikystės – aš beveik niekada neturėdavau madingų drabužių, išmokau nuslopinti savo geidulį, kylantį matant tuo metu parduotuvių vitrinose madingus derinius ir įtikinti save, kad man to nereikia. Galbūt tai veikia mane iki šiol?

Daugiau apie mano spintos filosofiją skaityk šiame tekste.

3. Man atrodo, kad pinigai pasibaigs

Man vis atrodo, kad tuoj nutiks ta didžioji pabaiga. Pinigai pasibaigs ir viskas. Kitas žmogus pasakytų: „Tai užsidirbsi vėl!“ ir tai skamba logiškai, bet šio punkto mano galvoje nėra. Pasibaigs pinigai ir tada jau viskas. Dėl to, kai buvau jaunesnė, dirbau be atvangos, nekvestionuodama, ar noriu, ar galiu, neturėdavau atostogų ar poilsio dienų – taip galėjo būti dėl tos baimės, kad pinigai pasibaigs. Ar vis dar savy turiu šią baimę? Taip, bet dabar ne visada leidžiu jai įsibrauti į mano veiksmus: ir ilsiuosi, ir atostogauju, ir atsisakau darbų, ir pati laikau savo profesinio kelio vairą savo rankose. Taip pat vadovaujuosi principu „nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje“ ir stengiuosi turėti kelis pajamų šaltinius.

4. Niekada negalėjau būti išlaikoma kitų

Man būti išlaikomai vyro skamba kaip siaubas. Nors žinau, kad būna įvairių situacijų ir, kad tai nėra blogas dalykas, bet vos save įsivaizduoju tokioje situacijoje… aš pašiurpstu! Neįsivaizduočiau, kaip gyventi, ką daryti. Aš pradėjau pati labai anksti dirbti – mano pirmas „darbas“ buvo trečioje klasėje: su drauge „įsidarbinome“ mokyklos bibliotekoje, kur visą vasarą dėliojome knygas į lentynas, rūšiavome laikraščius, o mainais gaudavome pasinaudoti kompiuteriu ir internetu. Vasarą manęs neveždavo į kaimą, dažniausiai likdavau trinti asfalto kieme visai vasarai, o kiti vaikai būdavo išvažiavę, dėl to šis variantas su biblioteka man buvo nuostabus. Šeštoje klasėje „dirbau“ vieno mergaičių žurnalo redakcijoje: rūšiavau laiškus, o už tai gaudavau išsirinkti knygų. Devintoje klasėje padirbdavau vietiniu modeliu ar nešiodavau skrajutes po pašto dėžutes, dešimtoje parduotuvėse kviesdavau žmones padegustuoti dešreles, sūrius ar kitus maisto produktus parduotuvėse, taip pat vienoje koncertų salėje plaudavau indus, paskui ten dirbau padavėja ir barmene.

Aš pripratau pasirūpinti pati savimi dirbdama, tai yra mano gyvenimo dalis ir kartais nė nežinau, kaip gyvenčiau, jeigu nedirbčiau.

5. Mokausi finansinio raštingumo

Pamenu, kai uždirbau savo pirmuosius „rimtesnius“ pinigus, aš neįsivaizdavau, kaip juos leisti. Kaip dabar pagalvoju: reikėjo juos investuoti ir atsidėti pirmo būsto įnašui. Nė velnio taip nepadariau! O kai pradėjau pirmus kartus mokėti individualios veiklos mokesčius, išsigandau, kokie jie dideli, nes nebuvau jų atsidėjusi. Daug išmokau per savo klaidas ir vis dar mokausi.

Svarbiausias išmoktas dalykas yra: matyti pinigus kaip sėklas, kurias, teisingai pasodinus, atsiras jų dar daugiau.

Stengiuosi turėti kelis pajamų šaltinius, kantriai mokausi investavimo ir strateginio mąstymo.

6. Mokausi įgyvendinti savo norus

Dėl to, kad vaikystėje man reikėjo užgniaužti savo norus, man vis dar kartais sunku juos „atgniaužti“. Aš beveik niekada nieko neperku impulsyviai. Tarp mano materialių norų ir jų įgyvendinimo vyrauja didžiulė praraja, dėl to kartais tenka sau pasakyti: „aš galiu sau tai leisti.“

Dėl to paplitusios tvarumo idėjos (nors jas labai palaikau) man kartais sukelia dvejopų jausmų: tu gali rinktis tvarumą, kai esi privilegijuotas. Kai esi neturtingas, tu savaime esi tvarus: išmoksti lopyti švarkus, apsirengti dėvėtuose, nešvaistyti pinigų impulsyvioms užgaidoms, nes tiesiog neturi tam lėšų. Ir aš taip praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį, dėl to man mano asmeninis laimėjimas labiau yra mano netvarus pasirinkimas, kurį daug sunkiau iš savęs išpešti.

7. Daug gerų dalykų

Finansinis stygius vaikystėje man padovanojo nuostabią draugę, su kuria atradome galybę stebuklų: mes lankėme visus įmanomus nemokamus būrelius, kuriuos rasdavome laikraščio skelbimuose, ji mane išmokė „pankiško“ stiliaus, kuriam akcentų rasdavome „Humanoje“, ji man parodė, kad batoną su majonezu valgyti ant žemės yra „kieta“, mes nevartojome alkoholio ir nerūkėme, nors aplinkiniai tai jau darė, nes tiesiog neturėjome tam pinigų. Ji man parodė daugybę įdomių bibliotekų, užsislėpusių mikrorajonuose, kuriose atradau savo mėgstamus rašytojus.

Ši patirtis mane išmokė būti išradingą ir kūrybingą. Taip pat ir stiprią – daug kartų neturėjau pinigų jau suaugusi, prarasdavau darbus, apskritai, mano pasirinkta profesinė sfera buvo labai nestabili ir aš iš tų patirčių daug išmokau. Nevertinu žmonių pagal tai, kiek jie turi pinigų. Žinau, kaip kai kuriems sunku uždirbti pinigus, o kai kurie tiesiog jau gimė su jais kišenėje. Aš vertinu žmonių pastangas ir stiprybę. Žinau, kad mes nesame nei mūsų sumos sąskaitoje, nei mūsų darbai, nei statusas visuomenėje – visa tai gali pakisti per kelias minutes. Mes esame daug daugiau.

Ar man būtų buvę lengviau, jeigu nepatirčiau finansinio stygiaus vaikystėje? Tikriausiai taip. Nėra lengva, dar būnant vaiku, viską nuo pamatų kurti pačiam, neturinčiam apie tai žinių, neturinčiam aplinkui pavyzdžių ir nuolat girdėjusiam: „Jie – turtingi, mes – vargšai.“, bet įmanoma, taip?

P.S. Geriausia, ką galiu tau rekomenduoti šiandien, yra Naval Ravikant podcastai ir knygos – jis užaugo irgi bibliotekose, irgi patirdamas finansinį stygių, o šiandien yra labai turtingas ir išmintingas žmogus, kuris savo žiniomis ir patirtimi dalinasi su kitais.

7 Comments

    Kamile

    16 birželio, 2021

    Aš vertinu žmonių pastangas ir stiprybę. Siulyciau siame gyvenime nieko nevertinti. As nevertinu, bet vertinu.
    Kodel tu sau priestarauji? Mes esam zemiskos butybes ir esame skirtingos sielos reinkarnacijose. Jei tau duoda buti sekmingu zmogum, tu juo ir busi. Nes tai irasyta tavo sielos plane. Kitiems gal nereikia visko ko dabar atrodo reikia tau. Kazkodel vieniems uztenka cia buti , o kaip tau su buvimu ar galetum vien buti? Beata be pastangu? O kas jei ideti minimaliai pastangu ir tau padeda visata? lengvu keliu? kodel mes iprate, kad viska reikia sunkiai siekti ir daug ka lemia pastangos. Nesutinku su tuo visiskai as nebenoriu stengtis buti sekmingu zmogu. As noriu atrasti savo talenta ir leisti gyvenimui teketi savo upe save greiciu. Ar musu sekme kartais nera kompensavimas vaikyste patirtu traumu?

      Kamile

      16 birželio, 2021

      Anomalija.lt

      Norėdama save ugdyti, siela pasirenka užduotis, kurias norės atlikti įsikūnijime. Ji suvokia, kokių spragų turi, suvokia, ko nepatyrė ir kas reikalinga patirti. Savo erdvėje siela gyvena savarankišką gyvenimą, kuriame pasitelkia savo protą. Ji mokosi, analizuoja, bendrauja, bendradarbiauja, kuria. Taip, kaip ir žmogus savo žemiškajame plane. Tikslai truputį kitokie, apima daugiau informacijos laiko ir erdvės atžvilgiu. Sielos protas gali savyje aprėpti daugiau įvykių, daugiau laikotarpių nei žemiškasis protas. Bet sielai taip pat daug kas neaišku, neišbandyta, nepatirta, ir jai išbandymus suformuoja jos aukštesnioji sąmonė. Kaip žmogaus gyvenime įvyksta įvykių, kurie nepriklauso nuo jo noro, taip ir sielos gyvenime gali būti įvykių, kurių ji pati nesuformavo, bet aukštesnioji sąmonė, skatindama sielą vystytis tikslingiau, suformuoja jai tam tikrus išbandymus arba suteikia tam tikras žinias. Jeigu jūs savo žemiškojo proto pagalba įeitumėte į sielos plano gyvenimą, pastebėtumėte, kad ten tikrai egzistuoja gyvenimas. Tame plane sutiktumėte savo Sielos Vedlius, Dvasios Mokytojus, Pakylėtuosius Valdovus ir kitas kosmines būtybes, kurios bendradarbiauja su sielos plano gyventojais. Tik bendravimo forma yra kitokia nei Žemėje, egzistavimo sąlygos yra kitokios. Ten nėra būtinybės rūpintis savo kūno išlikimu. Tai reiškia, kad nereikia nei valgyti, nei apsirūpinti šiluma, nėra nei vėjų, uraganų ir t.t. Gyvenimo sąlygos daug paprastesnės, bet ne dėl to, kad palengvintų sieloms gyvenimą, o todėl, kad sielų uždaviniai yra visai kitokie, ir jos neskiria dėmesio savęs išlaikymui. Tai labai apribotų jų kūrybą. Tik žemiškajame plane yra tokie stiprūs apribojimai ir tokios sudėtingos išlikimo sąlygos. Bet, iš principo, Žemė buvo pritaikyta, kad žmonės joje lengvai ir paprastai gyventų, tačiau pasirinkę atitinkamą gyvenimo kryptį, žmonės patys pažeidė daugybę gyvenimo principų ir taip susilaukė Gamtos pasipriešinimo.

    Vaida

    16 birželio, 2021

    Vau! labai geras įrašas, daug kur atradau save, gal todėl taip ir “lipo” šis tekstas. Beata, jūs man kaip mokytoja, pavyzdys kaip reikėtų priimti sprendimus ir gyventi. Super!

    Gintarė

    16 birželio, 2021

    Labai teisingai – ir aš nežinau, ar mes buvom labai neturtingi. Gal iki studijų nebuvau niekada net pagalvojusi taip, nes kiek turėjom,tiek užteko, o ko neturėjom būtent irgi priėmiau kaip savaime suprantama. Šiandien su vienmečiu vyru pasidalinam prisiminimais iš vaikystės – kai jie gyveno kelių aukštų name ir šeimoje turėjo 3 automobilius, žaislus ir drabužius iš Amerikos (!), kasmet atostogaudavo po kelias savaites prie jūros, tuo pat metu mes gyvenom 1 kambario bute, savaitgaliais sausakimšu autobusu važinėjom į kaimą ir per gyvenimą 1 kartą buvom nuvažiavę prie jūros. Šiandien jis skaičiuoja ir planuoja, prieš pirkdamas daiktą išanalizuoja visą rinką, o aš sakau: reikės pinigų – atsiras ir jei noriu kažko, perku lengva ranka. Aišku, tą striukę už 50 EUR ;))) Faktas, kad nei jis milijonierius, nei aš vargšė, nes susitikę studijų metu nuo tada viską kuriamės vieni patys.

    Raminta

    16 birželio, 2021

    Aš labai anksti supratau, kad esame neturtingi. Daug ko neužteko ir dar daugiau trūko. Pradinėse klasėse ‘išmokau’ nieko nenorėti. Pradinėse klasėse prasidėjo patyčios, jų buvo ir studijų metais. Pačiai užsidirbti buvo griežtai draudžiama. Paauglystėje susirgau depresija. Ir t. t.

    Ieva

    21 birželio, 2021

    Man labai patiko Tavo mintys apie tvarumą. Tvarumas man atrodo toks turtingųjų išmislas. Mano atveju tvarumas yra kaip default setting ir aš labai norėčiau sau leisti nesirinkti tvarumo.

    Lily

    21 birželio, 2021

    Papasakosiu is kitos puses. As augau neturedama pinigu stygiaus vaikystej, kuri laika ejau i privacia mokykla, viskuo buvau aprupinta, gaudavau ko norejau. Kazkokiu kisenpinigiu neturejau, todel taupyti nesimokiau, tiesiog paprasydavau tevu jei kazko reikedavo ar noredavau. Tiesa, buvau (ir esu) jautrios sielos ir gana kukli, augau dar pries iphonu/interneto era, kazkaip pati jausdavau saika. Man net budavo geda, nemalonu vis ateiti i mokykla naujais drabuziais, eidavau i second handus, nes mano drauges nebuvo is pasiturinciu seimu, del to jauciau kazkoki nemalonu jausma ir geda (kazkokia net ir kalte), net noredavos kartais nuslept naujus daiktus, man butu buve bjauru jais puikuotis pries kazka, kas gyvena vienam kambary su tevais nuomojamam bute. Visada norejau dirbti ir uzsidirbti savo pinigu ir kai galejau, tai dariau. Tevai dirbti neskatino, netgi klause ko man reikia, juk galiu paprasyti ir man nupirks. Suprantu, kad tai dare is meiles. Bet nezinau ar del tokios vaikystes, ar tiesiog del asmeninio budo, atrodo dabar neturiu „parako“ kazko siekti, iskilus sunkumams lengviau pasiduodu. Labai noreciau sukurti kazka savo, nebedirbti kitiems uz gana maza alga, bet atrodo niekaip nepavyksta to „davesti“ iki galo, del to is dalies pasamonej galbut kaltinu vaikystes „pertekliu“. Atrodo tie, kurie vaikystej to pertekliaus neturejo, yra labiau uzgrudinti, turi ambicija isbristi is to nepritekliaus kartais vos ne bet kokia kaina (ne blogaja prasme).