Nuotrauka Fabian Blank/unsplash

Labas, šį tekstą rašau, nes labai noriu bent jau virtualiai, bent jau per atstumą „susijungti” su tais, kurie patyrė tą patį. Pastebėjau, kad beveik visas patirtis, kurios buvo vaikystėje (net ir tą, kad iš kalėjimo grįžęs kaimynas mano aštuonmečiam draugui ketino padaryti tatuiruotę) tuo metu priėmiau kaip savaime suprantamas. Suaugus išryškėja, kad: o, pasirodo, tas dalykas nebuvo normalus, pasirodo, kad ir tas buvo labai nenormalus… Pastebiu savo elgesį ir matau, kad tam tikrais atvejais elgiuosi keistai, tuomet paklausiu savęs: kodėl? iš kur tai atėjo? ir paskui tas mintis išsitraukiu iš pasąmonės galyyyybę prisiminimų, pagal kuriuos ir susidėliojo mano vienoks ar kitoks elgesys. Taip ir su pinigais.

Tačiau taip jau yra: elgesio modeliai, kurie tuomet padėjo išgyventi, dabar gali trukdyti gyventi.

Finansinė situacija vaikystėje

Aš nežinau, ar mes buvome labai neturtingi: man tuo metu tai netrukdė. Žinau, kad kartais, kai skaudėdavo dantį, aš turėdavau palaukti, kol tėvai gaus atlyginimą ir tada eiti pas odontologą. Arba klasės nuotraukoje stodavausi už kitų, nes būdavau vis dar su žieminiais batais, o dabar jau pavasario pabaiga. Bet aš visada turėdavau ką pavalgyti, visas reikalingas reikmes mokyklai ir namus. Ir visada žinojau, kad mes „ne tokie kaip jie”, tik nežinojau, kodėl. Mano norai retai kada būdavo išpildomi, nes mes neturėjome tam pinigų ir išmokau pirkti džinsus ne tuos, kurie yra madingi tą sezoną, o tuos paprastesnius, be užrašų, nes jie tiks keliems metams.

Kaip pinigų stygius vaikystėje veikia mane šiandien?

1. Aš retai perku brangius daiktus

Kartą radau patinkančią striukę už 300 eur ir, nors galėjau nusipirkti kelias tokias, – aš radau į ją panašią už 50 eur, nusipirkau ją, o likusius 250 eur investavau. Nesu pratusi prie brangių daiktų (ypač drabužių), jie man kelia diskomfortą – nebent tai yra tokie daiktai, kuriuos galėsiu dėvėti 10 metų. Kadangi man dažnai atrodo, kad tuoj tuoj pinigai pasibaigs, dėl to į brangų daiktą žvelgiu kaip į dalyką, kuris mane dar greičiau prie to priartins.

2. Retai perku madingus drabužius

O jau porą metų esu „pasinešusi” ant capsule spintos filosofijos – tai yra labai patogu, daug tvariau ir padeda neapsikrauti drabužiais. Tačiau dalis mano tokio sprendimo galėjo ateiti ir iš vaikystės – aš beveik niekada neturėdavau madingų drabužių, išmokau nuslopinti savo geidulį, kylantį matant tuo metu parduotuvių vitrinose madingus derinius ir įtikinti save, kad man to nereikia. Galbūt tai veikia mane iki šiol?

Daugiau apie mano spintos filosofiją skaityk šiame tekste.

3. Man atrodo, kad pinigai pasibaigs

Man vis atrodo, kad tuoj nutiks ta didžioji pabaiga. Pinigai pasibaigs ir viskas. Kitas žmogus pasakytų: „Tai užsidirbsi vėl!” ir tai skamba logiškai, bet šio punkto mano galvoje nėra. Pasibaigs pinigai ir tada jau viskas. Dėl to, kai buvau jaunesnė, dirbau be atvangos, nekvestionuodama, ar noriu, ar galiu, neturėdavau atostogų ar poilsio dienų – taip galėjo būti dėl tos baimės, kad pinigai pasibaigs. Ar vis dar savy turiu šią baimę? Taip, bet dabar ne visada leidžiu jai įsibrauti į mano veiksmus: ir ilsiuosi, ir atostogauju, ir atsisakau darbų, ir pati laikau savo profesinio kelio vairą savo rankose. Taip pat vadovaujuosi principu „nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje” ir stengiuosi turėti kelis pajamų šaltinius.

4. Niekada negalėjau būti išlaikoma kitų

Man būti išlaikomai vyro skamba kaip siaubas. Nors žinau, kad būna įvairių situacijų ir, kad tai nėra blogas dalykas, bet vos save įsivaizduoju tokioje situacijoje… aš pašiurpstu! Neįsivaizduočiau, kaip gyventi, ką daryti. Aš pradėjau pati labai anksti dirbti – mano pirmas „darbas” buvo trečioje klasėje: su drauge „įsidarbinome” mokyklos bibliotekoje, kur visą vasarą dėliojome knygas į lentynas, rūšiavome laikraščius, o mainais gaudavome pasinaudoti kompiuteriu ir internetu. Vasarą manęs neveždavo į kaimą, dažniausiai likdavau trinti asfalto kieme visai vasarai, o kiti vaikai būdavo išvažiavę, dėl to šis variantas su biblioteka man buvo nuostabus. Šeštoje klasėje „dirbau” vieno mergaičių žurnalo redakcijoje: rūšiavau laiškus, o už tai gaudavau išsirinkti knygų. Devintoje klasėje padirbdavau vietiniu modeliu ar nešiodavau skrajutes po pašto dėžutes, dešimtoje parduotuvėse kviesdavau žmones padegustuoti dešreles, sūrius ar kitus maisto produktus parduotuvėse, taip pat vienoje koncertų salėje plaudavau indus, paskui ten dirbau padavėja ir barmene.

Aš pripratau pasirūpinti pati savimi dirbdama, tai yra mano gyvenimo dalis ir kartais nė nežinau, kaip gyvenčiau, jeigu nedirbčiau.

5. Mokausi finansinio raštingumo

Pamenu, kai uždirbau savo pirmuosius „rimtesnius” pinigus, aš neįsivaizdavau, kaip juos leisti. Kaip dabar pagalvoju: reikėjo juos investuoti ir atsidėti pirmo būsto įnašui. Nė velnio taip nepadariau! O kai pradėjau pirmus kartus mokėti individualios veiklos mokesčius, išsigandau, kokie jie dideli, nes nebuvau jų atsidėjusi. Daug išmokau per savo klaidas ir vis dar mokausi.

Svarbiausias išmoktas dalykas yra: matyti pinigus kaip sėklas, kurias, teisingai pasodinus, atsiras jų dar daugiau.

Stengiuosi turėti kelis pajamų šaltinius, kantriai mokausi investavimo ir strateginio mąstymo.

6. Mokausi įgyvendinti savo norus

Dėl to, kad vaikystėje man reikėjo užgniaužti savo norus, man vis dar kartais sunku juos „atgniaužti”. Aš beveik niekada nieko neperku impulsyviai. Tarp mano materialių norų ir jų įgyvendinimo vyrauja didžiulė praraja, dėl to kartais tenka sau pasakyti: „aš galiu sau tai leisti.”

Dėl to paplitusios tvarumo idėjos (nors jas labai palaikau) man kartais sukelia dvejopų jausmų: tu gali rinktis tvarumą, kai esi privilegijuotas. Kai esi neturtingas, tu savaime esi tvarus: išmoksti lopyti švarkus, apsirengti dėvėtuose, nešvaistyti pinigų impulsyvioms užgaidoms, nes tiesiog neturi tam lėšų. Ir aš taip praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį, dėl to man mano asmeninis laimėjimas labiau yra mano netvarus pasirinkimas, kurį daug sunkiau iš savęs išpešti.

7. Daug gerų dalykų

Finansinis stygius vaikystėje man padovanojo nuostabią draugę, su kuria atradome galybę stebuklų: mes lankėme visus įmanomus nemokamus būrelius, kuriuos rasdavome laikraščio skelbimuose, ji mane išmokė „pankiško” stiliaus, kuriam akcentų rasdavome „Humanoje”, ji man parodė, kad batoną su majonezu valgyti ant žemės yra „kieta”, mes nevartojome alkoholio ir nerūkėme, nors aplinkiniai tai jau darė, nes tiesiog neturėjome tam pinigų. Ji man parodė daugybę įdomių bibliotekų, užsislėpusių mikrorajonuose, kuriose atradau savo mėgstamus rašytojus.

Ši patirtis mane išmokė būti išradingą ir kūrybingą. Taip pat ir stiprią – daug kartų neturėjau pinigų jau suaugusi, prarasdavau darbus, apskritai, mano pasirinkta profesinė sfera buvo labai nestabili ir aš iš tų patirčių daug išmokau. Nevertinu žmonių pagal tai, kiek jie turi pinigų. Žinau, kaip kai kuriems sunku uždirbti pinigus, o kai kurie tiesiog jau gimė su jais kišenėje. Aš vertinu žmonių pastangas ir stiprybę. Žinau, kad mes nesame nei mūsų sumos sąskaitoje, nei mūsų darbai, nei statusas visuomenėje – visa tai gali pakisti per kelias minutes. Mes esame daug daugiau.

Ar man būtų buvę lengviau, jeigu nepatirčiau finansinio stygiaus vaikystėje? Tikriausiai taip. Nėra lengva, dar būnant vaiku, viską nuo pamatų kurti pačiam, neturinčiam apie tai žinių, neturinčiam aplinkui pavyzdžių ir nuolat girdėjusiam: „Jie – turtingi, mes – vargšai.”, bet įmanoma, taip?

P.S. Geriausia, ką galiu tau rekomenduoti šiandien, yra Naval Ravikant podcastai ir knygos – jis užaugo irgi bibliotekose, irgi patirdamas finansinį stygių, o šiandien yra labai turtingas ir išmintingas žmogus, kuris savo žiniomis ir patirtimi dalinasi su kitais.