Šiandien vėl grįžtu prie kopriklausomybės temos. Pasak Melody Beattie, kopriklausomasis yra žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį.

Kopriklausomybės požymių dažniausiai turi tie žmonės, kurie augo šeimose arba buvo santykiuose su žmonėmis, kurie turėjo priklausomybės ligų arba negebėdavo patys savimi pasirūpinti.

Pavyzdžiui, šeimose, kur vienas iš asmenų yra alkoholikas, dažniausiai jo partneris užima jį nuolat keičiančio, keikiančio, besirūpinančio ir kontroliuojančio žmogaus poziciją. Vaikui tokioje šeimoje augti yra sudėtinga, nes jo poreikiai gali būti nustumti į paskutinį planą – juk, kai šeimoje yra tokia didelė problema – vieno iš tėvų priklausomybė, ką jau ten bekalbėti apie vaiko bėdeles.

Kartais žmonės būna santykiuose, kur vienas iš asmenų turi problemų ir, kitas partneris, norėdamas jam padėti, išgelbėti, pamiršta apie savus poreikius, nustoja girdėti save, nes mąsto: „Jam gi daug blogiau, turiu jam padėti.”

Tokiais būdais gali išsivystyti kopriklausomybė.

Mano kopriklausomybė prieš 10 metų buvo tokia didžiulė, kad klausydamasi kitų žmonių, aš visiškai negirdėjau savęs. Vos užmetusi žvilgsnį į kitą asmenį, galėdavau tuoj pat pasakyti, ką jis jaučia, ko nori, kas jam patinka/nepatinka šioje situacijoje ir ką jis galvoja apie mane, bet, kai pasukdavau žvilgsnį į save, girdėjau tylą.

Bet ar tikrai labai svarbu žinoti, ką pati jaučiu? Kam tai? Juk tiek daug laiko man padėjo išgyventi puikus numanymas, ką jaučia kiti: ko reikia tėvui, dėl ko pyksta mama, kaip ją nuraminti, kaip paguosti juos po barnio – mano jausmų ir poreikių ten visiškai nereikėjo. Nė nesupratau, kur juos įdėti ir kam.

Turėjau labai dažnus migrenos priepuolius – man atrodo, kad tokiu būdu visi užspausti mano jausmai bandė per smilkinius išsiveržti lauk. Bet net tada jų negirdėjau.

Paaugusi dažnai patirdavau tokią situaciją:

Pabuvusi su kompanija draugų kelias dienas, namo grįždavau lyg nesava: nesuprasdavau, kas esu, ką daryti toliau ir ką aš jaučiu. Mane apnikdavo vėl ta pati vidinė tyla. Nuo kurios norėjosi bėgti: vėl į bendravimą, klegesį, šokius, santykius. Tik santykiuose galėdavau būti – tuomet iš tikrųjų jausdavau. Kitą žmogų. Kai būdavau viena, nejaučiau nieko, nes negirdėjau savęs.

Jeigu tau visa tai, ką rašau dabar, atliepia, nepasiūlysiu vieno sprendimo būdo. Manau, kad man pasikeisti ir kitaip gyventi padėjo didelė įvairių dalykų visuma: terapija, dvasinės praktikos, galybė perskaitytų knygų, mano pačios drąsa ir stiprybė keisti mąstymą ir daug daug visko.

Apie tai, kas man padėjo kelyje į meilę sau, papasakojau savo MEILĖS SAU PAMOKOSE, nes aš tikiu, kai puoselėji gražų santykį su savimi, kai išmoksti girdėti savo poreikius, kai nejauti kaltės jausmo juos tenkindama, – nuo to prasideda kitoks, šviesesnis gyvenimas.

O dar man padėjo mėgstamų dalykų sąrašai.

• Dainų sąrašas. Pavyzdžiui, turiu ypatingą grojaraštį  – ten sudėjau dainas, kurios man labai patinka, kurios atliepia mano vidų, charakterį, svajones. Kai jaučiu, kad šiek tiek save pamečiau, užsileidžiu šią muziką ir ji man padeda sugrįžti į save;

• Mėgstamų dalykų sąrašas. Savo užrašų knygutėje esu užsirašiusi mėgstamus dalykus: nuo rožių vandens kvapo iki maudynių ežere. Kai pervargstu ir jaučiu, kad negaliu priimti sau naudingų sprendimų, atsiverčiu tą sąrašą ir seku jo punktais;

• Prioritetų sąrašas. Aš esu labai spontaniškas žmogus ir, jeigu galėčiau, išvis niekada nieko neplanuočiau, gyvenčiau pagal vėjo kryptį. Tačiau toks gyvenimo būdas mane išblaško, kelia nerimą ir padaro mane visiškai nepatikimu asmeniu savo pačios ir kitų žmonių gyvenimuose. Dėl to man labai padeda prioritetų sąrašai. Turiu prioritetų sąrašą metams – ką padaryti, išmokti, pakeisti. Tuomet pagal jį ruošiu savo sąrašą kiekvienam mėnesiui. Kai kažkas mane išmuša iš vėžių, – atsiverčiu prioritetų sąrašą ir žinau, ką daryti toliau.

REKOMENDUOJU: „KAIP NUSTOTI GELBĖTI KITUS IR PRADĖTI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ”