Atvirai, Tekstai

Kai kitus girdi geriau, negu save

Šiandien vėl grįžtu prie kopriklausomybės temos. Pasak Melody Beattie, kopriklausomasis yra žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį.

Kopriklausomybės požymių dažniausiai turi tie žmonės, kurie augo šeimose arba buvo santykiuose su žmonėmis, kurie turėjo priklausomybės ligų arba negebėdavo patys savimi pasirūpinti.

Pavyzdžiui, šeimose, kur vienas iš asmenų yra alkoholikas, dažniausiai jo partneris užima jį nuolat keičiančio, keikiančio, besirūpinančio ir kontroliuojančio žmogaus poziciją. Vaikui tokioje šeimoje augti yra sudėtinga, nes jo poreikiai gali būti nustumti į paskutinį planą – juk, kai šeimoje yra tokia didelė problema – vieno iš tėvų priklausomybė, ką jau ten bekalbėti apie vaiko bėdeles.

Kartais žmonės būna santykiuose, kur vienas iš asmenų turi problemų ir, kitas partneris, norėdamas jam padėti, išgelbėti, pamiršta apie savus poreikius, nustoja girdėti save, nes mąsto: „Jam gi daug blogiau, turiu jam padėti.“

Tokiais būdais gali išsivystyti kopriklausomybė.

Mano kopriklausomybė prieš 10 metų buvo tokia didžiulė, kad klausydamasi kitų žmonių, aš visiškai negirdėjau savęs. Vos užmetusi žvilgsnį į kitą asmenį, galėdavau tuoj pat pasakyti, ką jis jaučia, ko nori, kas jam patinka/nepatinka šioje situacijoje ir ką jis galvoja apie mane, bet, kai pasukdavau žvilgsnį į save, girdėjau tylą.

Bet ar tikrai labai svarbu žinoti, ką pati jaučiu? Kam tai? Juk tiek daug laiko man padėjo išgyventi puikus numanymas, ką jaučia kiti: ko reikia tėvui, dėl ko pyksta mama, kaip ją nuraminti, kaip paguosti juos po barnio – mano jausmų ir poreikių ten visiškai nereikėjo. Nė nesupratau, kur juos įdėti ir kam.

Turėjau labai dažnus migrenos priepuolius – man atrodo, kad tokiu būdu visi užspausti mano jausmai bandė per smilkinius išsiveržti lauk. Bet net tada jų negirdėjau.

Paaugusi dažnai patirdavau tokią situaciją:

Pabuvusi su kompanija draugų kelias dienas, namo grįždavau lyg nesava: nesuprasdavau, kas esu, ką daryti toliau ir ką aš jaučiu. Mane apnikdavo vėl ta pati vidinė tyla. Nuo kurios norėjosi bėgti: vėl į bendravimą, klegesį, šokius, santykius. Tik santykiuose galėdavau būti – tuomet iš tikrųjų jausdavau. Kitą žmogų. Kai būdavau viena, nejaučiau nieko, nes negirdėjau savęs.

Jeigu tau visa tai, ką rašau dabar, atliepia, nepasiūlysiu vieno sprendimo būdo. Manau, kad man pasikeisti ir kitaip gyventi padėjo didelė įvairių dalykų visuma: terapija, dvasinės praktikos, galybė perskaitytų knygų, mano pačios drąsa ir stiprybė keisti mąstymą ir daug daug visko.

Apie tai, kas man padėjo kelyje į meilę sau, papasakojau savo MEILĖS SAU PAMOKOSE, nes aš tikiu, kai puoselėji gražų santykį su savimi, kai išmoksti girdėti savo poreikius, kai nejauti kaltės jausmo juos tenkindama, – nuo to prasideda kitoks, šviesesnis gyvenimas.

O dar man padėjo mėgstamų dalykų sąrašai.

• Dainų sąrašas. Pavyzdžiui, turiu ypatingą grojaraštį  – ten sudėjau dainas, kurios man labai patinka, kurios atliepia mano vidų, charakterį, svajones. Kai jaučiu, kad šiek tiek save pamečiau, užsileidžiu šią muziką ir ji man padeda sugrįžti į save;

• Mėgstamų dalykų sąrašas. Savo užrašų knygutėje esu užsirašiusi mėgstamus dalykus: nuo rožių vandens kvapo iki maudynių ežere. Kai pervargstu ir jaučiu, kad negaliu priimti sau naudingų sprendimų, atsiverčiu tą sąrašą ir seku jo punktais;

• Prioritetų sąrašas. Aš esu labai spontaniškas žmogus ir, jeigu galėčiau, išvis niekada nieko neplanuočiau, gyvenčiau pagal vėjo kryptį. Tačiau toks gyvenimo būdas mane išblaško, kelia nerimą ir padaro mane visiškai nepatikimu asmeniu savo pačios ir kitų žmonių gyvenimuose. Dėl to man labai padeda prioritetų sąrašai. Turiu prioritetų sąrašą metams – ką padaryti, išmokti, pakeisti. Tuomet pagal jį ruošiu savo sąrašą kiekvienam mėnesiui. Kai kažkas mane išmuša iš vėžių, – atsiverčiu prioritetų sąrašą ir žinau, ką daryti toliau.

REKOMENDUOJU: „KAIP NUSTOTI GELBĖTI KITUS IR PRADĖTI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ“

4 Comments

    Karolina

    31 rugpjūčio, 2020

    Kaip tai pažįstama. Praėjau, ko gero, visus kopriklausomybės etapus, kokius tik įmanoma. Deja, kad ir kaip norėčiau būti į tai neįklimpusi, gyvenant su priklausomybe alkoholiui turinčiu, tau pačiu artimiausiu žmogumi, tikriausiai, neįmanoma. Tai labai skausminga ir sunku. Pragyvenau su tuo 10 +/- virš metų. Dabar man jau 26, bet randai visam gyvenimui. Turiu ir nerimo sutrikimą, ir įkyrių minčių. Ir tik dabar jau pradedu suvokti, kad aš turiu gyventi savo gyvenimą, gerbti ir mylėti save, nes niekas kitas to nepadarys. Aš nesu atsakinga už kitus, tik už save. Ir tai, koks bus mano gyvenimas, yra mano atsakomybė ir sprendimai. Yra labai sunku pakeisti tą „operacinę sistemą“, bet įmanoma, ir stengtis verta. Nes buti, toks koks nenori, nebūtina. Įdėjus pastangų ir noro, keistis įmanoma.

    Adelė S.

    2 rugsėjo, 2020

    Labai dėkoju už sąrašų idėją – paprasta, o tokia gera. Kai išklysti iš savęs, turėtų padėti surikiuoti mintis, prisiminti save. Prieš savo 29 gimtadienį, kai visai kažkokioj duobėj buvau, susirašiau 29 dalykus, kuriais didžiuojuosi – nuo nuveiktų darbų iki pamilto savo kūno. Kartais jį paskaitau – ne tuštybei, o priminimui, kad reikia jį tęsti, kad GALIU ir SUGEBU jį pildyti.

    Rita

    4 rugsėjo, 2020

    Ačiū už idėjas, kaip neišlysti. Aš taip pat esu linkusi į koopriklausomybę. Nors ir labai jauna, jau išgyvenau skyrybas.
    Tiesiogine ta žodžio prasme supratau, kad neišgelbėsiu nuo priklausomybių alkoholiui ir nepakeisiu kitų man svarbių dalykų. Nors jau kiek praėjo laiko – vis dar atrodo: o kas būtų buvę, jeigu būčiau kantresnė, gal reikėjo kitaip elgtis… Tas atsakomybės ir visko suvaldymo jausmas, nepripažinimas padėties yra tikrai baisi našta gyvenime. Yra tikrai sunku stebėti save ir saugoti nuo pasidavimo kopriklausomybei. Tai iliuzijų pasaulio svaigulys, duobė, vėl rojaus debesis ir vėl sunkus krytis. Ir viso to, turbūt, labai reikia tik tam, kad neatsitrenkti į savo tylą, kurioje pagaliau esi Tu pats.

    Inga

    5 rugsėjo, 2020

    Niekad nepagalvojau , kodel būdama nesantykiuose jausdavausi tuščia. Manau, atsakymą atradau šiame tekste.